Kyla eilės manuoju kamienu,
Veržias laukan – kaip beržo sula,
Mano siela pabudo iš miego,
Ji – tyra, amžina, tobula.
Ji nežino ribų ir draudimų,
Pasikliaja ir džiaugias savim,
Kupina staigmenų, atradimų,
Leidžia būti svajonėm, mintis.
Ji nebijo ir moka gyventi,
Geba meile užtvindyt erdves,
Iškeliauti į Baltąja Žviagždę,
O sugrįžus rašyti eiles.