Titano grabas

Aukšta ir tamsi vyro figūra kilo mėnesienos apšviestu kalvos šlaitu link viršūnėje stūksančio, didžiulio, akmeninio pjedestalo. Jis niekur neskubėjo. Mėgavosi vėsiu nakties oru ir vis sustodavo pasigrožėti besišypsančiu mėnuliu,  jo auksiniame žvilgsnyje galėjai įžvelgti vaikišką susižavėjimą kiekvieną kartą, kai jis akimis peržvelgdavo žvaigždes.

Tačiau kalvos viršūnė neišvengiamai artėjo. Lėtu žingsniu jis priėjo prie pjedestalo papėdės ir suradęs laiptelius pradėjo lipti aukštyn. Rankomis lietė nepriekaištingai išsilaikiusius bareljefus, vaizduojančius keisčiausių formų padarus, augalus, bei seniai mirusius, šio miesto gyventojus.

Kaip ir kalvos šlaitas, laipteliai baigėsi ir vyriškis žengė tamsiu, tobulai švariu pjedestalo viršumi – prabėgę amžiai nepaliko ant jo nei menkiausios žymės. Kelias minutes jis stovėjo ties juodojo apskritimo pakraščiu, o tada užtikrintai žengė pirmyn. Ryžtingais žingsniais priėjo prie centre buvusio iškilimo – kelius siekiančios akmeninės galvos penkiais veidais – keturi iš jų žiūrėjo pasaulio kryptimis, o penktasis į dangų. Nuotaikos juose buvo išreikštos perdėtai, tarsi pigiose teatro kaukėse.

Figūra paskutinį kartą apžvelgė dangų, bei horizontą ir iš nežinia kokių apsiausto klosčių išsitraukė ilgą kalaviją - jo spindinčiuose ašmenyse žaidė mėnulio šviesa ir jis tapo panašus į karnavaluose pardavinėjamas švytinčias lazdeles. Tik daug didesnis. Vyras iškėlė kalaviją sau virš galvos ir staigiu judesiu susmeigė jį, iki pat rankenos, į raudonąją galvą – tiesiai į viršutiniojo veido tarpuakį.

Likę keturi veidai suspigo iš skausmo. Ir pasaulis sudrebėjo.

Apačioje stūksojusios kalvos šlaitai praplyšo ir pati tamsa pasipylė iš jos vidurių. Daugybės formų ir dydžių – nuo pelės iki drakono, nuo griežtai apibrėžtų iki visiškai beformių, šešėliai pradėjo veržtis iš senovinio kalėjimo ir begaline jūra pasklido visur aplinkui. Jų buvo tūkstančiai, milijonai, dešimtys, o gal ir šimtai milijonų – jie paskandino savyje senovinius namų griuvėsius, dar senesnius medžius ir visas kalvas aplinkui, aukšta siena jie stojo aplink savo išlaisvintoją, ir bemaž užtemdė patį dangų. Kur jie praeidavo, nelikdavo nieko, tik plika žemė, nes vien jų gausybė nepalikdavo vietos niekam kitam.

Ir su kiekviena akimirka iš po kalvos veržėsi vis nauji jų legionai. Šešėliai zujo aplinkui, sienos trupėjo į dulkes, medžiai lūžo, o kalvos virpėjo. Ir staiga viskas sustojo – vyras ant pjedestalo ištraukė savo kalaviją iš akmeninio veido ir viena ranka iškėlė jį aukštai sau virš galvos. Šešėliai sustojo taip staigiai, lyg pats laikas būtų sustojęs – kai kurie tiesiog pakibo ore. Tik vis stiprėjantis vėjas leido suprasti, kad pasaulis juda į priekį.

Ir tada titanas, nes figūra, kaip jau turbūt supratote ir buvo jis, prabilo.

Tik patys seniausi iš šešėlių suprato ką titanas kalba, nes tai buvo senovinė kalba. Kalba kuria kalbėjo tie, kurie ir uždarė šešėlius, kurie valdė pasaulį prieš daugelį amžių, kurie jau visi seniai mirę. Titanas skelbė jiems savo įsakymus ir liepė šešėliams naikinti visus kurie nėra panašūs į jį patį ir sugriauti jų namus ir gyvulius jų išžudyti. Ir nors titano žodžiai buvo nekonkretūs, tačiau galingi burtai sklido nuo jo lyg ryški šviesa ir kiekvieno prote paliko aiškų vaizdą to, ką reikės padaryti.

Baigęs savo kalbą vyras nuleido kalaviją, tuo tarsi patvirtindamas įsakymą, tačiau šešėliai nejudėjo. Titanas buvo pratęs, kad jo įsakymai būtų vykdomi nedelsiant ir neklausinėjant, tačiau nesutriko - jis žinojo, kad artėja pats šešėlių karalius, kad jis nori ginti savo valdžią nuo paslaptingo išlaisvintojo ir savo žmones nuo to, ką nepažįstamasis norėjo juos priversti daryti. Ir titanas tai gerbė.

Šešėlių valdovas  buvo panašus į žmogų susisupusį į juodą antklodę, jo rankos buvo ilgos ir plonos, veidą iki akių dengė juoda skara, o ant jo galvos nebuvo nei plaukelio. Jis buvo visa galva aukštesnis už savo priešininką ir nešėsi skydą bei ietį. Šešėlis nusilenkė titanui, šlovindamas jo drąsą ir galią, o šis atsakė jam tuo pačiu ir iškėlęs kalaviją puolė pirmyn.

Tokios kovos šis pasaulis dar nebuvo matęs. Jam prilygti galėjo tik senovinė titanų dvikova, pasiglemžusi jų abiejų gyvybes ir taip davusi pradžią saulei ir pasauliui.

Ši kova turėjo pertvarkyti pasaulį.

Tai buvo ne tik burtų ir ginklų dvikova – nei viena mirtinga būtybė iki tol nebuvo mačiusi tokių nuostabių protų, tokio atsidavimo, ar tokio pasiryžimo pasiekti savo tikslą. Kova tesėsi ištisas valandas, tačiau rodėsi, jog naktis lieka tokia pat tamsi, o melsva pilnatis nei kiek nesislenka žvaigždėtu dangaus skliautu, tarsi laukdama momento, kai į priekį žengs nugalėtojas.

O nugalėtojas, galų gale, žinoma žengė. Suluošintas ir sulaužytas, pasidengęs krauju ir prakaitu, su priešininko ietimi giliai širdyje. Titanas vėl žengė ant pjedestalo ir vėl iš kėlė savo kardą, dabar praradusį visą žvilgesį ir grožį, pakartojo įsakymą ir griuvo ant nugaros. Jis girdėjo, kaip šešėlių armijos juda pirmyn atlikti patikėtos užduoties, nugara jautė akmens šaltį, kuris vis giliau skverbėsi į kūną, o auksinėse jo akyse švytėjo mėlyna pilnatis. Jos šalta šviesa virto sidabrine liepsna ir tirpdė titano veidą bei kūną. Virsdamas šviesa bei pelenais titanas šypsojosi, nes viskas vyko taip, kaip buvo planuota, pagal tai, ką jis matė visą savo gyvenimą. Ir viskas, ko jis gailėjosi, buvo tai, kad dėl to sūnus taps tik dar vienu prakeiktųjų vaiku. Galiausiai ant juodo akmens liko tik sauja pelenų ir melsva mėnesienos šviesa.

Taip mirė Ymiras. Taip mirė Sebastianas.

O ant kitos kalvos nuo mirties gelbėjausi aš.