Sunkiausia sugalvoti pavadinima...

Aš ir mano pakeleivis,
Vakar sutiktas rūke.

O rūkas buvo:
Tirštas ir toks ganėtinai tamsus.
O kur ne kur,
Dar lijo ir lietus.

Leidomės į kelią tolimą,
Kurio gale laukė tik pasiklydusi laike nežinia,

O ten kur paprastai,
Aukščiausiojo būdavo saulei palikta vieta.
Dabar drybsojo tik,
Šlapia, juoda, tyli tuštuma.

Dalis tos nežinios už mūsų nugarų,
Pasiliko guosti horizonto.

Pamažu ir rūkas išsisklaidė,
Matyt, kad išsigando alkanų žmoniu grūmojimo...
Tuo tarpu pasimatė,
Pirmosios nuplikusios medžių galvos.

Bet staiga iš užnugaryje likusios nežinios atsklendė kulka,
Pakirtusi mane, o pakeleivio šalia jau seniai nebėra, galbūt nujautė jis bėdą.

Ironiška, bet kažkas to tarsi laukė,
Nes vietoje kur buvo paskutinį karta pastatyta mano koja.
Išaugo Ąžuolas galingas,
Priglaudęs savą pakeleivį - mažą pelėdžiuką.