Nebe šis pasaulis

Lyg tyčia paleisto kontrolinio šūvio aidas.
Mažais milimetrais šliauždamas šaukia,
Nežinomus posmus, dar girdėtus poetų lupų raudony.
Aš tiku, gal tikėjau, bet jei tai netikras pasaulis?

Vaiko akys užrašo ant sienos sonetą,
Apie vėjo šnabždesį lupoms, o gal tik į ausį.
Melo mintys per paikos, kad galėtų suprasti.
Tą gyvenimo skonį, kuris vyšniom į žemę pavasarį krenta.

Net lietus brisdamas  rūku pats ašarą delnu nubraukia
Ir apglėbdamas artimą klevą jaučia, kad tai nebe jis.
Gal projekcija to, kas seniau buvo gatvės šešėlis,
O dabar tik dangaus viešpatijos dalis.

Nesuprask, nesigilink, nereikia.
Sudaužyk, nesurink ir palik.
Apsimesk, suvaidink gal suveiks tai.
Nusilenk, užsimerk ir išeik.