Žiedlapiai

Buvau ten, kur daug sielų guli
Ir paėmiau nuo tako baltą rožę,
Iš debesų į mane akių daug žiūri,
Kai žvelgiu į padangę.

Ant stogo stovint žiedlapius nuplėšiau,
Mačiau, kaip vėjas nešė juos tolyn
Ir pasisukusi į kairę saulę leidžiantis mačiau,
Kol rožės skausmas smigo vis gilyn.

Aš leidau žiedlapius po vieną
Kiekvieną mielą savo dieną,
Maniau, kad rožė iš tiesų
Išpildo norus tų žmonių...

Norėjau aš, kad žiedlapiai visi,
Kuriuos paleidau skristi,
Sugrįžtų, kai vėsi naktis
Vėl prie manęs ims glaustis...

Praėjo metai keturi,
O žiedlapių dar nėra,
Bet aš žinau, kad jie visi
Kažkur dar skraido...

Jie  visi,  galbūt  jie  pasiklydo...


                                                    sukūrė Emar