Ugnė (11)

11.

Danas elgėsi su manimi net per daug mandagiai ir vengė bet kokio kontakto, tačiau prieš įsukant į tėvų kiemą sustojo šalia aukštos medinės tvoros ir tarė:
- Nepamiršk, dabar tu mano mergina, todėl būk gera, pasistenk elgtis laisviau. Mano tėvas pastabus – supras jei viskas atrodys nenatūraliai.
- Aš pabandysiu, tačiau galiu susimauti, nes tavęs praktiškai nepažįstu.
- Ar aš dėl to kaltas?
- Įdomus klausimas, sakyčiau šiai misijai pasirinkai ne tą merginą, - pasakiau savo nuomonę.
- Po galais, Ugne! Tu vedi mane prie kraštutinumų! Jei dar kartą padėsiu tavo mylimam Aleksui ir sumažinsiu jo skolą ar pasistengsi manęs nesužlugdyti?
- Jis nėra mano mylimas, tačiau tavo dėka susidraugavome. Kaip gali būti toks negailestingas savo draugui? Juk jam dabar sunku vienam. Pats liepei man jį prižiūrėti, tą ir darau. Sakyk kiek procentų?
- Keik procentų ko?
- Kiek sumažinsi skolą?
- Šiaip jau žadėjau dešimt... procentų, bet manau galėčiau ir daugiau.
- Penkiasdešimt.
- Tai jau ne, man jo klaidos brangiai kainavo!
- Dėl avarijos buvo kaltas ne Aleksas!
- Na ir kas. Jis galėjo to išvengti, buvo neatsargus.
- Galvok, ką kalbi! Tu iškeitei savo draugą į pinigus. Visur ir visada turi būti tavo viršus, nes tu - bosas! – rėžiau nemenkai supykusi.
- Ačiū už atvirumą. Ir žinai ką? Tai tiesa, - kaip kirviu nukirto.
- Gerai bent, kad pripažysti.
- Velniop tą skolą, Ugne, išskyrus žinoma tuos pinigus, kuriuos daviau vasarnamiui, tik išsuk mane šįvakar, - jau ramiau tarė.
- Rimtai kalbi? – suvapėjau išvertusi akis.
- Kuo rimčiausiai.
- Tada... važiuok į kiemą, nes vėluojam, - ištariau ramiai giliai iškvėpdama.
Tai buvo trečiasis mūsų sandoris. Paspaudęs akseleratorių jis įvairavo į kiemą, įšlipęs atidarė man dureles ir  ištiesė ranką. Aš ryžtingai suspaudžiau jo delną ir nepaleidau iki kol išvydau erdvią svetainę. Ten prie didelio vitrininio lango stovėjo padengtas stalas, o prie jo grupelė žmonių. Laikydamas už alkūnės Danas švelniai stumtelėjo mane jų link ir pristatė kaip savo merginą Ugnę, prieš tai trumpai su visais pasisveikinęs. Aš pasekiau jo pavyzdžiu spusteldama ranką jo tėvams, broliui su žmonai, tetai, pusbroliams ir pusseserėmis. Tada visi susėdome prie stalo. Aš mandagiai šypsojausi ir valgiau jautienos kepsnį galvodama apie mano ir Dano pokalbį. Negi jis iš tikrųjų žada atleisti Aleksui? Tai būtų per daug laiminga pabaiga. Galbūt iš tiesų nėra jau toks savanaudiškas kaip aš maniau, be to su artimaisiais bendravo nuoširdžiai, buvo sąmojingas, paslaugus. Nenorėjau manyti, kad tai dar viena kaukė. Juk jis buvo namie, ten kur turėjo jaustis savimi.
Padarius pertrauką prieš desertą pakilome. Į mus kreipėsi Dano mama:
- Gal norėtum Ugnei aprodyti namą ir sodą?
- Žinoma, - linktelėjo jis švelniai uždėdamas ranką man ant juosmens.
Dano vedama pamačiau išpuoselėtą sodelį, kuriame augo vos pora obelų, darbo kambarį, balkoną skirtą ramiai popietei su kavos puodeliu ir knyga, buvusį Dano ir jo brolio Roko kambarį. Šiuo metu jis buvo negyvenamas. Užleistos žaliuzės, tvarkingai sudėlioti daiktai. Mano „vaikinas“ stovėjo tarpduryje laukdamas kol apsidairysiu.
- Grįžti čia kadanors? – paklausiau norėdama nutraukti nemalonią tylą.
- Retkarčiais per Kalėdas ar vasarą pasilieku kelioms dienoms, bet labiau mėgstu savo butą. O ką?
- Nieko, šiaip pasidomėjau. Stengiuosi tave geriau pažinti, – paskutinį sakinį specialiai ištariau pašnibždom.
- Šit kaip, labai gerai, nes kiek supratau tu apie mane susidariusi ne kokią nuomonę.
- Pastarąsias porą valandų pradedu abejoti ar ji teisinga, - nesugalvodama, ką dar galėčiau pasakyti, išdėsčiau tiesą.
Danas šyptelėjo.
- Gal einam valgyti torto, - pasiūlė jis praleisdamas pro duris mane.