Buvo saulėta diena. Šviesos spinduliai tviskėte tviskėjo. Kaip gražu: iš didelio, geltono, ryškaus ryškaus kamuolio tiesiai į žemę, medžius, vandenį, mano akis sklinda šviesos pluoštai.
Sumaniau pasivaikščioti. Buvo labai karšta, todėl apsimoviau tik lengvą, margą suknytę. Kadaise ją pasiuvo mano pačios močiutė. Apsiaviau grakščias, aukštakulnes basutes. Tiesa, jos ne mano. Mano mamos. Na, juk galima šiek tiek pasipuošti ir parodyti, jog mergina visada atrodanti beveik kaip berniukas (džinsai, megstiniai, sportbačiai) sugeba pavaikščioti ir ant kulniukų..
Dar nežinojau, kad sugebėsiu. Tik apsiovusi tas nepakartojamas basutes ir išbėgusi į lauką pasijaučiau lyg ant sparnelių. Taip, aš sugebu! Taip, aš galiu parodyti, kokia aš mergaitiška, kokia aš grakšti!
***
Tokį pasaulį tądien nusipiešiau pati sau. Tai buvo nuostabiausias mano kadanors nutapytas paveikslas.
Nusipiešk ir Tu. Tik nuo Tavęs priklauso, koks bus Tavasis pasaulis. Ar imsi visą vaivorykštę, ar tik juodą spalvą. Gal vienspalvis? Žalias? Rausvas? Viskas priklauso nuo Tavęs, nes juk pasaulį ir gyvenimą jame kuriame patys.