Vieniša siela

Aš netikiu, o gal jau laiks pradėti?
Gyventi amžius pririštai
Ir apie nieką negalvoti,
Manyt, kad bus taip amžinai...

Aš nejaučiu, o gal jau laiks pradėti?
Nuimti pančius nuo galvos.
Tikėti, viltis ir mylėti,
Manyt, kad bus taip visados...

Aš nemąstau, bet jei galvočiau,
Kad mano laimė bus trumpa.
Jei savo širdį patikėčiau
Žmonėms, kuriems ji netikra,

Aš greit numirčiau, nieks nesužinotų
Ar aš lėlė, ar pienės pūkas gamtoje.
Ir tyliai tyliai imčiau verkti,
Kad mano siela liks viena...

Aš nežiūriu, bet jeigu atsimerkčiau,
Matyčiau vien tik liūdesį ore,
Matyčiau vėją nešant laimę
Į ten kur niekas niekada...

Aš nemyliu, esu viena kaip pirštas.
Aš savo sielą prarandu,
Aš atiduodu ją, kur sielos blaškos
Ir sniegą paverčia rūku...

Aš pavargau, todėl dabar numirsiu.
Atleidžiu jums visas skriaudas,
Aš savo vardą jums paliksiu,
Skaitykit naktį žvaigždėse...

                                        Sukūrė Emar