Ugnė (10 skyrius)

10.

Danas laukė manęs kitoje gatvės pusėje, tiesiai po mano langais, ir vis dirsčiojo į tą pusę, kur turėjo būti varteliai. Atsidususi nulipau papusryčiauti ir kaip tik galėjau ramesniu balsu išdėsčiau seneliaims savo planus. Pasakiau, kad važiuosiu namo, į miestą, aplankyti savo draugių, kurių labai pasiilgau. Užbaigdama savo trumpą kalbą dėl viso pikto pridūriau, kad galiu grįžti tik kitą dieną, nes nebuvau tikra kiek užsitęs gimtadienio vakarėlis. Seneliai manęs išklausė ir pritarė mano mano sumanymui palinkėdami gerai raleisti laiką. Po šių žodžių buvau tikra, kad galiu važiuoti dėl jų nesijaudindama.
Išėjus pro duris mane trumpam aplankė sąžinė, tačiau aš nekreipiau dėmesio žinodama, kad tai nieko nepakeis. „Nekaltas melas“ – įtikinėjau save mintyse.
Man priėjus gatvę Danas užvedė variklį. Sustojau tikėdamasi, kad jis atsisuks. Matyt nesulaukdamas kol įsėsiu jis pagaliau pravėrė langą, pasilenkė ir truputį suirzęs šūktelėjo:
- Ar man reikės privažiuoti prie tavęs?
- Nebūk juokingas! – atrėmiau. – Pavažiuok šiek tiek į priekį, o aš ateisiu. Negaliu lyg niekur nieko įsėsti į tavo mašiną, kai ji stovi visiems puikiai matomoje vietoje.
- Ach štai kas! Negi tu droviesi? – šyptelėjo jis.
- Klysti! Aš tik stengiuosi išvengti papildomų problemų!
Jis surimtėjo.
- Na gerai, - tarė ir pavažiavęs apie šimtą metrų sustojo prie aukštos tujų sienos.
- Va, jau geriau, - tarstelėjau nežinia kodėl jam plačiai nusišypsodama.
Iš pradžių jis regis šiek tiek nustebo dėl tokio mano gesto, bet tuoj pat atsakė man tuo pačiu ir draugiškai pasiteiravo ar gerai išsimiegojau. Mestelėjau jam neapibrėžtą „puse bėdos“ ir vėl šyptelėjau.
Tylėdami išsukome iš miestelio. Vienintelis garsas buvo vėjo švilpimas pro langus, nes automobilio variklis dirbo tylutėliai. Tada Danas netikėtai tarė:
- Atvažiavau kiek per anksti, todėl po kokių penkiolikos minučių laukimo pradėjau manyti, kad apsigalvosi ir neateisi.
- Mes juk susitarėm, - atsakiau prunkštelėjusi.
- Žinau, - tarė suirzęs, - bet pamaniau, kad galbūt tu nežinai.
- Aš laikausi duoti žodžio, jei tu laikaisi...
Staiga man toptelėjo:
- Danai? Ar tu vakar nuvežei Aleksą pas daktarą?
- Nuvežiau.
- Ir? Kaip jis laikosi?
- Išgyvens, nesijaudink. Išsinarino čiurną, tai porą mėnesių vaikščios su ramentais.
- O kur jis dabar? – norėjau žinoti viską, bet teko pešte pešti, nes Danas atsakinėjo šaltai ir abejingai.
- Namie. Sakiau nesirūpinti. Jis ne mažas vaikas.
Susiraukiau ir paprašiau įjungti radiją. Jis neprieštaravo.
Greitkelyje Danas padidino greitį iki šimto penkiasdešimties kilometrų per valandą ir aš jau svarsčiau ar nereikėtų jo perspėti, bet savo minties visdėlto atsisakiau. Jiis vairavo susikaupęs, žiūrėdamas tiesiai į kelią, tik niekaip nesupratau kodėl jis taip skuba, nes dar buvo tik dešimt minučių po devynių, o pietūs tik pirmą.
Paslapčiomis į jį dirsčiodama atkreipiau dėmesį į drabužius, kuriuos vilkėjo. Buvau įsitikinusi, kad jo garstyčių spalvos marškiniai iki alkūnių atraitotomis rankovėmis ir pilkai violetinis kaklaraištis buvo iš šilko, o šiek tiek tamsesnės kelnės gulėjo it nulietos, jau ką kalbėti apie prabangius akinius nuo saukės ir sportinio stiliaus batus. Bendrai paėmus aš atrodžiau gerokai paprasčiau.
- Danai, kreipiausi aš atsargiai.
- Ką, Ugne? – trumpai dirstelėjo į mane.
- Aš turbūt netinkamai apsirengiau.
Jis nužvelgė mano baltus džinsus ir tokios pat spalvos trumparankovius marškinukus, o paskui tarė:
- Aš pamaniau, kad tu gali neturėti... na... tinkamų drabužių, todėl nusprendžiau pats tuo pasirūpinti.
- Ir kokių būtent aš galiu neturėti?!
- Nepaaugliškos suknelės, pavyzdžiui.
Na taip. Tiesa. Mano garderobe tokio drabužio nebuvo. Bet ne todėl, kad jausčiausi paaugle, o todėl, kad dar neturėjau progos tokią įsigyti.
- Aišku, - tyliai pasakiau ir po akimirkos jau drąsiau paklausiau. – Gal gali plačiau paaiškinti, kur konkrečiai mes važiuojame ir kas ten vyks?
- Nieko įpatingo: šeimos pietūs pas mano tėvus, o vakare nedidelis vakarėlis pas mano brolį. Beje, manau teks nakvoti mieste. At tu viską sutvarkei?
- Taip, primelavau sąžiningai. Šiandien aš lankysiu drauges, - šyptelėjau su nerimu viduje.
Vakarėlis, nakvynė. Viskas labai nekonkretu ir miglota. Man suprakaitavo delnai nuo nervinimosi, o Danas taip ir nepaaiškino išsamiau.
Dar šiek tiek pasikankinau kol pasiekėme Vilnių. Danas nieko nesakydamas nuvairavo į didelį prekybos centrą, kur mes su draugėmis lankydavomės išpardavimų metu, nes kitaip nieko neįpirkdavome.
Jis išlipo iš automibilio liepdamas man pasilikti ir apėjęs aplink atidarė dureles. Su nuostaba, tačiau pašaipiai tarstelėjau „kaip galantiška“ ir jau norėjau eiti, bet buvau sustabdyta jo rankos, sugreibusios mane už dilbio.
- Palauk, - tarė jis, - manau mums praverstų truputis praktikos, juk dabar tu kaip ir mano mergina. Duokš ranką.
Pažvelgiau jam į akis, bet arba jos nieko neišdavė arba aš nesugebėjau perprasti jo žvilgsnio. Tik balse atsispindėjo ryžtas ir... sakyčiau švelnumas. Taip, Danas šiandien elgėsi pakankamai draugiškai, bet tam, kad patikėčiau, jog jis tik užsidėjęs šalto ir valdingo tipo kaukę, o iš tikrųjų yra švelnus ir savotiškai mielas prireikė daugiau laiko.
Ką gi. Kilstelėjau antakius ir paliečiau jo ištiestą delną.
- Na gerai, - pasakiau, - įdomumo dėlei šiandien pasistengsiu pabūti, - pabrėžiau ši žodį – tavo mergina, nes man jau darosi smalsu.
Jis įsitempė iš nerimąstingai pažvelgė į mane.
- Nesijaudink, vadovauji tu, - nusijuokusi pasakiau, - bet turime iš anksto dėl kaiko susitarti: kiek metų tau ir kiek turėtų būti man?
Dabar jau jis nusikvatojo ir atsakė:
- Man dvidešimt dveji, o tau, na, kad patys nepasimautume ant savo melo, tegul būna aštuoniolika. Gerai?
- Jei manai, kad tavo tėvams priimtimas toks jų būsimos marčios amžius, tai man vis vien. Įsivaizduokim, kad mano gimtadienis buvo prieš porą mėnesių, jei kas paklaustų.
- Tvarka. Užsukam štai į šitą parduotuvę.
Danas timptelėjo man už rankos, kurią laikė vos liesdamas, ir mes panirome tarp drabužių jūros.
Iš pradžių nervinausi, kad jis ramiai siūlo man sukneles net nežvilgtelėdamas į kainas, todėl kai paklausė kodėl aš tokia įsitempusi, pasakiau tik šią priežastį.
- Nesirūpink dėl pinigų. Noriu, kad atrodytum idealiai, - atsakė purtydamas galvą, kai pasirodžiau su ryškiai žalia suknele.
Jo žodžiai mane mažai nuramino. Labiausiai buvau įsitempusi dėl jo juodų akių, nukreiptų tiesiai į mane, todėl man kaskart reikėjo nusiteikti išeinant iš persirengimo kabinos vis su kitu drabužiu.
Galiu garantuoti, kad neblogai jam įsipykau, nes išėjome iš pastato tik po poros valandų. Teko ilgokai pavargti, kol radome tai dėl ko abu sutarėme. Danas nešė porą maišų, kuriuose gulėjo meliono spalvos kelių berankovė suknelė iki kelių ir dar viena sprindžiu trumpesnė mėlyna, suraukta ties klubais ir po krūtine su lengvai kirntančiomis rankovėmis iki alkūnių. Danas nepabijojo paploninti piniginę, todėl dar parūpino aukštakulnes basutes su dirželiu aplink čiurną.
Po apsipirkinėjimo paskubomis nuvažiavome pas jį į namus. Tai buvo dviejų kambarių moderniai įrengtas butas Senamiestyje. Atvažiavome čia tam, kad galėčiau ramiai persirengti ir palikti nereikalingus daiktus.
Užsidariusi vonioje pirmiausia palindau po dušu, nes prekybos centre prastai veikė oro kondicionierius, o paskui atsisakydama bet kokio rimtesnio makiažo perbraukiau blakstienas tušu.
Kol aš tvarkiausi Danas žiūrėjo televizorių. Bent jau aš taip maniau būdama vonioje. Rengdamasi visai pamiršau kaip labai iš pradžių priešinausi šiam įvykiui, kaip niršau ir negalėjau pakęsti Dano įžūlumo. Bet per savo neapdairumą įkliuvau į spąstus. Buvau žiopla, todėl dabar dėl to nieko nebekaltinau. Anaiptol, tai paįvairino mano kasdienybę, kuri be visos šitos nesamonės būtų mirtinai nuobodi. Kas gi atsisakytų ant lėkštutės pateiktų nuotykių porcijos?! Tik ne aš! Sveikas protas man neleido iškart sutikti su Dano prašymu, nors vėliau gailėjausi, kad nepasinaudojau galimybe daugiau apie jį sužinoti, o galbūt ir padėti Aleksui su juo atsiskaityti. Aš nebuvau įsipareigojusi Aleksui, bet ir vėl, aplinkybėms susiklosčius buvau vienaip ar kitaip su juo susieta ir netgi maniau, kad tapome draugais. Su juo buvo lengva bendrauti, nejaučiau jokios įtampos... Priešingai nei su Danu. Jis man atrodė šiurkštus, bet kartu ir paslaptingas. Tokį jo įvaizdį susidariau dėl jo elgesio su Aleksu,  su aplinkiniais, dėl jo įžūlumo ir užsispyrimo. Per tą jo „paslauga už paslaugą“ turėjau „persėsti į kitą vagoną“ ir nemanau, kad padariau blogai laikydamasi šio susitarimo, kad patenkinčiau savo smalsumą. Ba to, aš norėjau save išbandyti. Išbandyti kiek galėsiu ištverti su Danu ir įsitikinti ar jis iš tiesų yra toks baisus, kaip tvirtino Aleksas.
Išbandymai išbandymams, o pirmasis jų užklupo mane tuoj pat, kai tik apie juos pagalvojau. Aš turėjau užsitraukti suknelės užtraktuką, bet man niekaip nesisekė. Parduotuvėje padėjo konsultantė, o dabar turėjau susitvarkyti pati. Deja, nieko negalėjau sugalvoti, o suplėšyti drabužį nesinorėjo, todėl giliai įkvėpiau ir preėjusi prie durų šūktelėjau:
- Danai, ką veiki?!
- Žiūriu televizorių, o kas yra? – atsiliepė iš gretimo kambario.
- Ar gali trumpam ateiti? - paklausiau vos galėdama apversti liežuvį šiems žodžiams. Visai nenorėjau, kad jis mane liestų ar bent jau matytų beviltiškoje padėtyje su ta prakeikta suknia.
- Galiu, o kas yra? – dar kartą paklausė jau stovėdamas už durų.
- Negaliu užsisegti suknelės, - atsakiau išrausdama.
Jis prunkštelėjo, mano manymu, bandydamas suvaldyti juoką, o tada nuspaudė durų rankeną norėdamas įeiti, bet negalėjo to padaryti, nes aš buvau jas užrakinusi.
Danas ramiai kreipėsi:
- Ugne, nekvailiok. Aš juk nesu koks pabaisa, nieko tau nepadarysiu.
„Labai to tikiuosi“ – pamaniau ir pasukau durų raktą atsitraukdama toliau. Jis atsargiai žengė manęs link.
- Nebijok, aš nesikandžioju, - tarė šypteldamas ir atsargiais žingsniais, tarsi aš būčiau laukinė kumelė, pasuko man už nugaros.
Sustingau jam viena ranka suėmus mežiagą, o kita traukiant užtrauktuką, nes jo krumpliai lietė odą ties stuburu. Vos jam užsegus sagą viršuje atšlijau per gerą metrą ir garsiai pasakiau:
- Ačiū! Aš tuoj apsiausiu basutes ir, jei jau laikas, galėsime važiuoti.
- Puiku, - linktelėjo išeidamas pro duris.