kaip dulkės
spindulio akivaizdoj
jie kybo erdvėje
kulnais ir batu nosim įsirėmę
tarytum patys į save
nerasdami geresnio nieko
už tylą juodumoj
jie tarsi verkia žemės
bet šnabžda dangui
tuoj
tuoj
tuoj
pagauta gerai. ypač tas pirmas motyvas
"kaip dulkės
spindulio akivaizdoj
jie kybo "
nes labai pažįstamas visiem turbūt, kai matosi dulkės saulės spindulyje. toliau truputį man stinga logikos, tiksliau to pasaulio išlaikymo, nes nukrypstama kažkur. 4ta eilutė "bato nosim" ?
šiaip gražus pakibimas tarp, bet neišbaigta