kažkas iš praeities

Pabiro šaltos baltos snaigės,
Ir jos kažką tau nori pasakyt.
Galbūt ir joms, kaip tau, trūksta meilės
Galbūt ir jos, kaip tu, bijo išnyk.

Pridedu delną prie šalto lango
Ir staigiai sugriaudžia dangus
Užlango dar šaltesnis delnas
Jis tolsta, bet išlieka nuoširdžiai brangus

Stiprėja vėjas ir gena mintis tolyn,
Lietaus lašai sunkėja, jie skverbiasi giliyn.
Aukštai erelis sklado išskleistais sprnais
... ten dūžta svajos ir virsta jos ledais.

Ir vėl prie lango prabėga metai.
O tu vis stovi lauki saulės amžinos
Ir gal suprasi po metų šitokios naštos...
Kad šaltis karaliavo už lango nuolatos

Bet tu stovėsi ir lauksi to žmogaus
Ir prisiminsi tą vėjuotą šaltą dieną
Kai švietė saulė, lijo ir biro snaigės iš dangaus...

Ir likai šiam pasauly vienut viena