Vis tie pinigai...(9)

Sekmadienį Stasiukas jau miestelyje. Pirmiausia į bažnyčią, o po to į paštą.
- Kodėl vakar neatėjai? - nepiktai barasi ant jo paštininkė Veronika. - Aš iš pat ryto viską sužinojau. Pinigus galėsi pasiimti čia pat vietoje. Niekur nereikės važiuoti.
- Kaip gerai, - apsidžiaugė Stasiukas, - ačiū tau, teta, kad sužinojai. Kai atsiimsiu pinigus, aš magaryčių nepagailėsiu. Ir už rūpestį, ir už tai, kad įpiršai man tą laimingą bilietą.
- Dabar jau laimingas, bet tada niekas nieko nežinojo. Man reikėjo parduoti ir aš piršau Musteikiui, o ne tau. Nupirkai tu, tai tokia ir buvo tavo laimė. Dabar jau tu „bagotas“, Dieve tau padėk.
- Kol neturiu pinigų rankose, negaliu patikėt. Naktimis nemiegu, - dar pasiguodė jai Stasiukas.
- Pats kaltas. Kad vakar būtum atėjęs, jau būtum atsiėmęs, o šiandien, pats žinai, sekmadienis, bankas nedirba.
- Ateisiu rytoj. Ta viena diena ar tan, ar tan galan.
  Iš pašto - Stasiukas tiesiai pas Elziukę. Nori vaikis pasidžiaugti savo laime. Ji dar nieko nežino. Įdomu, kaip ji sutiks tą naujieną.
Tik įėjęs pro vartelius į sodybą, kur tarnavo Elziukė, sutiko kokių dešimties metų mergaitę, tur būt piemenaitę. Pamačiusi kieme nepažįstamą žmogų, ji stabtelėjo.
- Ar negalėtum man pašaukti Elziukės? - nieko nelaukdamas  maloniai paprašė mergaitės.
- Gerai, aš tuoj, - nusišypsojusi sutiko.
Stasiukui nereikėjo ilgai laukti.
- Jos nėra, ji parėjo namo.
- Ačiū.
„Tuo geriau. Rasiu visus namuose, su visais ir pasišnekėsiu. Su visais iš karto“, - džiaugėsi Stasiukas.
Kai atėjo - stalas padengtas, visi valgo pietus.
- O, svečias, kaip tik prie pietų. Prašom sėstis, - pristūmė prie stalo kėdę tėvas.
Stasiukas su visais pasisveikino, padavė ranką ir Petrukui. Sėdi, valgo, apie šį bei tą šnekučiuoja, bet apie savo laimę dar nieko nesako. Laukia, kol visi baigs valgyti.
- O aš šiandien ne šiaip sau miestelyje, - pradėjo Stasiukas pagaliau. - Į paštą buvau užsukęs.
- Į paštą? Kokių reikalų ten turėjai? - kol moterys krausto stalą, palaiko su juo pokalbį tėvas.
- Sužinojau, kaip atsiimti išloštus pinigus.
- Pinigų pavyko išlošti? - susidomėjo tėvas. Nemažiau susidomėjusios susėdo už stalo ir moterys.
- Laimėjau penkiasdešimt tūkstančių litų. Galvojau, kad reikės į miestą važiuoti atsiimti, bet, pasirodo, kad išmokės ir mūsų bankas.
- Penkiasdešimt tūkstančių... - net išsižiojo tėvukas ir visi kiti baisiausiai nustebę. - Tai tu dabar didelis bagočius... Kaip pasisekė... Velniškai pasisekė... Nėr ką sakyt. Ar jau tikrai viskas aišku? Ar tik atsiimt belieka?
- Ateisiu rytoj ir atsiimsiu. Tik suku galvą, kur reiks juos dėt atsiėmus.
- Iš tikrųjų. Tokia laimė, tokie pinigai, o jau atsiranda ir rūpesčių, - atsitokėjęs nuo pirmo įspūdžio, jau šalčiau svarsto tėvas. - Kai tavo toks gyvenimas, savo kampo neturi, gyveni pas svetimus žmones, tai tikrai nėra kur tokių pinigų laikyti.
- Tik jau negalvok pasidėt pas Musteikį, - įsikišo Elziukė. - Pas jį pasidėjęs, pinigus matysi, kaip savo ausis.
- O gal galėčiau pasidėt pas jus? - staiga sugalvojo Stasiukas. - Kai mes dabar su Elziuke sugalvojom „ženytis“, tai jūs man nebe svetimi, o savi žmonės, kaip ir artimi giminės. Gal galit padėt tokioj bėdoj?
- Ne, - netikėtai griežtai atsakė tėvas, - bijau prisiimt tokią atsakomybę. Ar atsitiktų, neduok Dieve, kokia nelaimė, ar vagys, ar gaisras... Pas mus ne vieta laikyti tokius pinigus.
- Tai gal pas kleboną? - pareiškė ir motina savo nuomonę.
- O man atrodo, - pasakė geriau pagalvojęs tėvas, - paėmęs pinigus tuoj pat pasidėk juos atgal į banką „ant knygutės“ savo vardu. Tegu sau guli. Jeigu ilgiau pagulės tokia suma, dar ir palūkanas geras užsidirbsi.
- Man atrodo, kad tėtė labai teisingai sako, - pritarė ir Elziukė. - Pinigai bus vietoje ir saugūs. Bankas banku palieka. Niekur kitur jiems nebus taip gerai.
Kai sužinojo Musteikis, kad Stasiukas laimėjo tiek pinigų, tai iš pavydo niekur neranda sau vietos. Juk tie pinigai, paprasčiausiai galėjo būti jo. Galėjo pats tą bilietą nupirkti. Galėjo neduot Stasiukui tų dešimt litų. Juk neturėdamas pinigų, negi būtų nupirkęs? Galėjo taip baisiai neužsispirti, tiek pinigų tada turėjo... Ką jam reiškė tie keli litai? Bet kai taip padarė - tai jau po visam. Kai prisimena, kaip “pačtorka“ piršo jam tą bilietą, maldaute maldavo, kad pirktų, tai gatavas sau pirštus nusigraužti. Pats nuo savęs nustūmė tokią laimę, kuri beveik buvo jo rankose... Tiek pinigų turėjo kišenėje, o pagailėjo... Tai kvailys paskutinis... Apmaudu dar ir dėl to, kad tuos pinigus Stasiukas pasidėjo banke, neleido Musteikiui prie jų nė prisiliesti... Kodėl negalėjo pasidėti pas jį? Jis tai jau būtų žinojęs, kaip juos sutvarkyti... Atsirado koks rupūžė, paprotino, juk pats nebūtų sugalvojęs. O dabar, kai pinigai banke, neprieisi prie jų taip paprastai...
Dabar jau dieną naktį Musteikis suka galvą, kaip tuos pinigus išvilioti iš Stasiuko. Gal pasiskolinti kokį kartą, kitą po kokį dešimt tūkstančių? Pažadėt dideles palūkanas, ar prikalbint nusipirkt keletą hektarų žemės prie jo ūkio? Nors tokia būtų nauda - praplėstų savo ūkį. Bet jeigu sugalvos ženytis ar šiaip išeiti? Norės gi atsiimti... Kaip tada?  Atsiras, kas pamoko, nebijok... Tada tai be teismų neapsieisi. Bet bylinėtis jis nebijo: nuo mažens augino, rengė, valgydino, rūpinosi tiek metų, priklauso ir jam kaip globėjui už išlaikymą ir panašiai...
- O gal...?