Sningame!

Rytas 

švinu užguldamas nuogus medžius
pro smilgom išrašytą langą
– –  spraudėsi niūrus dangus
ir kapinaičių tylą priekaištingai
drumstė milžiniškas varnų debesis... 

 

Sniegas 

ėjau tą dieną į pasaulį –
per pasaulį – iš pasaulio
seniai numirusia žeme
ir nieks nesiteikė apdengt lavono
balta drobule... 

 

Naktis 

nakties žibinto šviesoje
iš lėto sklandė žvaigždės –
staiga ištrūkusios iš Dievo rankų
jos šoko tyloje po dangų... 

ir aš jutau kaip žvaigždės
liečia mano delną
veidą ir akis –
jos leidosi didingai
tyliai ir ramiai
pavirsdamos pulsuojančiu garu 

jis sunkėsi į mano sielą
ir kilo kilo kilo... 

o ten žemai – po gatvės žibintu
gulėjo miegantis žmogus 

 

Vietoj epilogo 

kadaise
pagalvojau
kad šokis suteikia
tai mikro balerinai progą
egzistuot...

                                                                2002