Plaukų žaismas

Rami juoda naktis. Ilga, mirusi ir savyje paskendusi gatvė. Tyla. Staiga tyla sudužo ir pasigirdo ritmiški garsai: kaukšt, kaukšt, kaukšt... Nervingas vėjas neatlaikęs tokio įšūlumo nupūtė garsų link. Ten jis išvydo raudonplaukę gašliai susivėlusią motery. Kas ji?!

Bet vėjas šio klausimo sau neuždavė. Jį sugundė tie susidraikę plaukai, būtent todėl jis pradėjo glamonėti moters plaukus, veidą...

Jam nerūpėjo niekas, svarbiausia buvo MOTERIS.. Glamonės ilgai negalėjo tęstis. Nakties dama išsigandusi šalto vėjo pradėjo eiti greičiau. Eiti į nežinią, Eiti į nebūtį.

„Kodėl ji manęs išsigando? Nejaugi dėl mano meilės? “ - garsiai savęs paklausė vėjas. Moteris negalėdama suprasti vėjo kalbos išgirdo tik bjaurų vėjo ūžavimą ir dar labiau jo išsigando. Išgąstis sustingdė jos žvilgsnį ir moteris pasileido tekina.

Jos išgastis įjungė visas jos jėgas, ji tapo bejausme bėgike. Bėgančia nuo mylinčio vėjo, nuo draugo norinčio meilės.