Kultūra per Vydūno prizmę

„Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas“
(Vydūnas, 1990, p. 476)
Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas iš tamsos ir chaoso. Pagal savo atvaizdą Dievas sukūrė žmogų, padovanodamas jam visa, kas buvo jo anksčiau sukurta – žemė, dangus, vandenys ir žolynai, žuvys ir gyvuliai, sparnuočiai ir laukiniai gyvūnai. „Pradžios knygoje“ pirmajame pasakojime apie Kūrimą Dievo ištarti žodžiai „Tebūnie šviesa! “ [Biblija.lt.], nusako absoliučią gyvenimo prasmės visumą, Dievo tikslą. Dievas sukūrė Žemę vardan šviesos, vadinasi vardan tobulumo. Dievas sukūrė žmogų panašų į save, įdėdamas į jo dvasią šviesos troškimą.
Skaitydama Bibliją ir skaitydama Vydūno raštus randu begalę bendrų dalykų. Prieš tūkstantį metų Biblijoje išdėstytos gyvenimo tiesos turėjo ir turi skatinti žmogų būti doru, sąžiningu, bet ir kryptingai siekti gyvenimo visumos tikslo – tobulumo. Kad jį visi suprantame skirtingai – štai kur problema...
Vydūnas visą pasaulio struktūrą matė per grožio prizmę. Visos pasulio grožybės glūdi gamtoje, kurią sukūrė Dievas. „Gamtos grožė yra tarsi sapnas“, (Vydūnas, 1990, p. 475). Bežiūrint, kaip pavasarį atbunda gamta, kaip kalasi pirmieji žolynai, subaltuoja snieguolės, rytais dar pasidengdamos šaltuku, kai pievos nušvinta pienių saulutėmis, o žagarvyšnės paskui slyvas dengiasi nekaltų nuotakų nuometais supranti, kokį didžiulį turtą turi aplink save. Krūtinė prisipildo keisčiausių jausmų ir nuotaikų, tai skatina dvasią apsivalyti ir įkvepia naujiems darbams ir sumanymams.
Žmogus atkeliauja į pasaulį ne šiaip sau. Kiekvienas mes turime misiją, kurios sąmoningai ar nesąmoningai siekiame. Dievas užprogramavo žmogų tobulėti, kurti naujus dalykus, sumanyti keisčiausius išradimus, įgyvendinti, rodos, neįmanomus sumanymus. Žmogaus dvasia beribė – savyje mes nešiojamės dalelę Dievo, dalelę šventumo. Tai mus įpareigoja puoselėti savo vidinę kultūrą – tiesiog būti žmogiškais ir moraliais.
Daugeliui žodis „kultūra“ asocijuojasi su menu, bet į kultūrą telpa daug daugiau: mokslas, religija, švietimas, bendravimas, tarpusavio santykiai ir kt. Žmogus turi nuolat tobulinti savo dvasią, maitinti ją aukštesnių gyvenimo tikslų suvokimu. Muzika, tapyba, teatras, kinas, knygos atveria žmogaus dvasiai nenusakomus tolius, kuriais ji gali mėgautis ir gėrėtis. Materialusis, apčiuopiamas dalykas, pavyzdžiui paveikslas, atneša į žmogaus dvasią naujas mintis, troškimus ir gebėjimus, kurių jis gal nė nesitikėjo turįs. Žodžiais tai nusakyti sunku – tiesiog reikia pajusti visa esybe, pasistengti išgyventi paveikslo turinį, tiesiog kartu su kūrėju jį nupiešti ir nuspalvinti iš naujo. Visa tai glūdi žmogaus sieloje, kuri neturi ribų. Žmogus nenustoja stebėtis atrasdamas vis naujus dalykus. Suvokimas, kad visada bus kažkas naujo, naujoviško – tai akstinas pačiam žmogui irtis pirmyn, siekti naujų tikslų ir užmojų.
Šiuolaikinis menas gali šokiruoti savo doros samprata. Vaizdiniai nūdienoje gali būti tolokai nuo moralinių ar etinių nuostatų. Tačiau būtent tai ir turi skatinti ieškoti prasmės bjaurume – bjaurinimo esmėje atrasti kilnumo, šviesos krislus. „Menas nėra doros priemonė“, (Vydūnas, 1990, p. 471). Menas atspindi kūrėjo sielą.  Žmogaus sąmonė turi būti pilna įvairaus turinio, kad sugebėtų atskirti gėrį nuo bogio, šviesą nuo tamsos.
„Kuriančioji galia turi plūsti iš dvasios – sielos“, (Vydūnas, 1990, p. 469). Nuo žmogaus užgimimo momento mes turime pradėti rūpintis dvasiniais dalykais. Tik gimęs kūdikis reikalauja globos ir atsidavimo, kartu mes jam įkvepiame ir pirmuosius pojūčius, kurie nulems jo tolimesnį gyvenimą. Vaiko auginimas ir auklėjimas labai svarbus jo vėlesniam subrendimui. Ką sugebėsime įskiepyti į jo mažą širdelę, toks jis ir užaugs žmogus, tokias ir skleis idėjas. Tradicijos, papročiai išmoko gerbti savo šeimą, gimtinę, būti tautišku ir patriotišku savo šaliai. Vaikas turi atrasti veiklą, kuri jam būtų miela – ar tai būtų sportavimas, ar muzikavimas, piešimas, vaidinimas, šokis – jis turi atrasti terpę, kurioje galėtų patenkinti savo poreikius, save realizuoti. Nuo vaikystės turime mokyti vaikus siekti aukštesnių tikslų, būti atkakliam, kryptingai eiti prie esmės. Mistiškasis „Tebūnie šviesa! “ tai tarsi gyvenimo šūkis ir iššūkis, kurio turime skatinti siekti. Dvasios stiprinimas sukuria jėgą, kuri verčia eiti į priekį, kuri nesulaiko vietoje, padeda susitvarkyti su sunkumais, laukiančiais kelyje. Susiformavusi asmenybė sugebės būti tvirta sunkumuose, visada turės savo nuomonę ir nuostatas. Tai skatins žmogų būti laisvu ir kultūringu. Per kūrybingumą, išradingumą vaikas subręs dvasiškai ir sugebės atskirti, kas dora, o kas ne. Išlavinta dvasia sieks mokslo aukštumų, mokslinių pasiekimų.
„Žmogus nori žinojimo“, (Vydūnas, 1992, p. 286). Visa pasaulis pilnas informacijos, kuri srūva į žmogaus vidų visokiausiomis formomis. Tačiau žinojomas atneša didesnį nežinojimą. Kuo daugiau įvairiausių minčių prisirenka žmogaus prote, tuo labiau jis suvokia, kad begalybių begalybė liko nesuprasta ir nepaliesta. Kai žmogaus siela trokšta kultūros, ji sugeria į save visa, kas aplinkui talpinama toje terpėje.
Svarbiausia kultūros dalis vis dėlto yra mokslas. Mokydamasis žmogus ne tik tobulina savo protą, bet ir įgauna pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, labiau suvokia savo vertę. Be žinių siekimo nebūtume sulaukę tokių šiuolaikinės technologijos pasiekimų ir pažangos. Mokslas veda į šviesą, kurios ir moko siekti Dievas. Tačiau pats mokslas kaip materija neapšviečia žmogaus sielos, o tik suteikia išmintį. Būtent išmintis skatina tikrąjį suvokimą ir netsiejamumą su žmogaus sąmoninguoju „aš“. Būtent ji priartina žmogų prie suvokimo būti žmonišku ir tauriu. Žinios, jei jos bus suprastos neteisingai, neatneš naudos. Neteisingas suvokimas ir interpretavimas gali būti žalingas. Žmogus, pilnas dvasinės ramybės, sugebės atsilaikyti nuo netinkamų veiksnių ir poelgių, vadovausis moralės normomis ir nuostatomis.
Žmogaus dvasinis gyvenimas bus turiningas ir darnus, jei žmogus įvairiapusiškai sugebės įsisavinti visas kultūros sferas ir jas suvokti. Mokslo pažangos nauda žmogaus kūniškajai pusei ir meno nauda žmogaus dvasiai padės pasiekti tikrojo suvokimo ir sąmoningumo. Jei žmogus bus nuolat atsigręžęs į savo dvasią, ji nuolat bus pripildyta išminties ir meilės. Dvasinė žmogaus pilnatvė virs džiaugsmu, laime, palaima, ves į tobulybę ir žmoniškumą. Jei žmogus rūpinsis savo sielos kultūra, jis skatins aplinkinius pasekti savo pavyzdžiu eiti tobulumo link.

Naudota literatūra

Vydūnas. (1990). Raštai. T. 1. Vilnius.
Vydūnas. (1992). Raštai. T. 3. Vilnius.
Biblija. lt [žiūrėta 2008-05-20].
http: //www. biblija. lt/index. aspx? cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Pr_1