Kofeino metamorfozės

Vėluoju tik vieną sekundę. Vieną vienintelę. „Nemeluok“ – nuaidi klaikiai sodrus ir kiek surūkytas kolegės balsas iš kažkur. Tikrai, taip mąstydama pirmiausia meluoju sau. Vėlavau tris valandas ir jau nebežinau kiek minučių. Gal kokias 59... Kaip atsikratyti tokios šlykščios ydos? Pažįstami, o ir šiaip rytiniai paukščiai sako, kad reikia daug daug kavos. Ryte, kad nuo akių dingtų naktinėjimą išduodantis patinimas, pietų metu – kad praeitų eilinis vidurio dienos apsnūdimas, o vakare galima ir negerti. Arba gerti, jeigu turi begales neatliktų darbų, nors verčiau spruktum į lovą.

Rytinė (teisingiau – pietų) kava darbe buvo įgrįsusi: balta netikra pieno puta, kalkėtas vanduo, per didelę pinigų sumą suryjantis raudonas aparatas, kuris, be visa ko, ne visada išmeta vienkartinį šaukštelį ir sistemingai proporcingai skaičiuodamas laiką užstringa. Tada geroji fėja administratorė stengiasi jį prikelti naujam gyvenimui, kad darbuotojai būtų energingi nuo reguliariai gaunamo kofeino kiekio. Nors galėčiau duoti galvą nukirsti – kofeino ten nerastum net su medžiokliniu neoniniu žibintu pasišviesdamas. Galėtum išvysti nebent krūvą neaiškios kilmės miltelių, kurie laikui bėgant įgrįsta taip, kaip man įgriso šiandien.

Namie gaminuosi kitokią kavą. Į puodelį dedu du šaukštelius itališkos kavos, užpilu verdančiu vandeniu, kartais dar ir pienu – pagal tos dienos skonį ir kvapą. Ir pusę šaukštelio cukraus. Jau du metai. Nors anksčiau neišsitekdavau ir su trimis – vis liežuvį nemaloniai kasydavo kartumas, kuris šiandien yra geriausias mano draugas. Dabar ir pusę sykiais per daug būna. Galvoju, kad toks mano naujas skonio receptorių atsiradimas yra dalinis išsigelbėjimas krizės metu: sutaupau daug cukraus, konkrečiai – 2. 5 karto daugiau, nei prieš du metus. Mano piniginėje papildomi 6 litai. Žinau, ką už juos pirksiu.

Dvigubai daugiau kavos darbe.

Kavinėje mėgstu Latte. Ir visada prašau su kuo daugiau putos, nes ta balta pieno puta yra mmm, kažkas tokio, kas priverčia pernelyg nesusimąstant užsisakyti dar. Dvigubai tiek.

Draugai vaišina lietuviškais variantais, jeigu galima taip tarti. Tais, kurie pardavinėjami maximose, norfose, ikiukuose ir kituose prekybcentriuose. Jacobs (geriausiai atsimenu) ir begalė lentynų kitų prekės ženklų. Šitokią kavą geriu, kai reikia, t. y. svečiuose, bet pernelyg teigiamų emocijų ir kofeino efektyvumo nejaučiu, po velnių. Nors norėčiau jausti – tada gal ir pati pakuotę kitą nusipirkčiau be nuotykių, kuriuos patiriu įprastai ją pirkdama, nereikėtų lakstyti po visą nemažą miestą su užgaida „noriu skanios, būtinai išskirtinės kavos įpakuotos į gražų blizgantį celofaną“. Gal pasijusčiau paprasta piliete be panašių į stebuklą užmojų, su gražiais jausmais lietuviškoms parduotuvėms ir imčiau pasitikėti per prievartą brukamais prekės ženklais, bet negaliu. Neskanu man ir viskas.

Negaliu nepaminėti ir „Forto dvare“ tiekiamos gilių kavos, kuri labai primena tradicinę graikišką (iš tiesų nesidomėjau – gal čia vienas ir tas pats?). Įdomus skonis ir aš esu be nuomonės, ar tas skonis geras, rafinuotas ir uždegantis ar šlykštus, vimdantis ir užkrečiantis (viskuom, tik ne gerom emocijom). Vieną kartą man būna vienaip, kitą – jau kitaip. Bet geriu aš tą kavą, beveik visada, kai tikėtai ar netikėtai užklystu į „Forto dvarą“.

„Coffe Inn“ – dar vienas naujakurys Vilniuj ir nežinau, gerai čia ar blogai, tiesiai prieš mano darbą. Kartais jau galutinai susišlykštėjusi darbe siūlomu kavos aparatu kėblinu iki tos kavinės (užeigos, restorano, kavos parduotuvės?) ir perku dvigubą Latte. Gerai jau, dar ir bandelei sukrapštau centus. Skonis kaip kada. Iš idėjos visai neblogai, nors to kofeino irgi ilgokai ieškoti tektų (na, niekada gyvenime nežinai, kuo tapsi. Gal kokiu didžiai gerbiamu chemiku, kuris visą gyvenimą tirs kavos rūšis ir nustatinės tikrovišką kiekį kofeino jose).

Visai blaiviai pamąsčius gal gerčiau bet kokią kavą, net ir Jacobs, jei jokių kitų nebūtų. Mano organizmui velniškai reikia kofeino, nes kitaip gyvenimas suktųsi lovoje ir nuolat vėluojant visur po kelias sekundes. „Nemeluok“. Gerai gerai, po kelias valandas.