Laiškutis

Mielasis A,

Vėl rašau tau laišką. Visada pradedu vienodai laiškus rašyti ar tu pastebėjai? Vėl rašau tau laišką. Nieko originaliau nesugalvoju, tiesiog tai pirmoji man šovusi mintis.
Šis laikas man labai sunkus ir galbūt dėl to tau rašau laišką. Šiandien nenuėjau į darbą. Tiesiog baisiai gėda. Atsikėliau, apsirengiau... Ir.
Vakar jau mąsčiau apie tai, o šiandien ir įgyvendinau. Ar gailiuosi? Taip. Bet aš žinau, kodėl taip padariau.

Vėl mane užklupo žmonių baimė.

Na manau tiek užtenka pasakyti, jei tu prisiminsi mano visus kitus pavasarius.

Kaip aš gyvenu? Ar aš esu laiminga ar nelaiminga? Negaliu pasakyti, priklausys nuo to, kaip tu mane pasitiksi šį vakarą. Ar paskambinsi, ar atvažiuosi? Ar parsiveši pas save. Jei taip atsitiks, aš būsiu laiminga. Vėl priglusiu prie mylimo peties, vėl svajosiu apie mus ir bučiuosiu tave.

Jeigu...

Aš tikėjausi daugiau iš viso to. Bet iki šio laiko tu taip ir nesupratai. Greičiausiai nenorėjai daugiau. O aš visada norėjau daugiau. Todėl ir nesu visados laiminga.

Gerai, nori, kad papasakočiau apie buitį. O nekalbėčiau saldžių žodžių.

Taigi. Kokia mano buitis. Iki šiol gyvenau gana pažangiai ir tvirtai. Šiandien, o gal vakar vakare išslydau iš kelio. Taip atsitinka, kai esu verčiama daryti tai ko nenoriu, ypač man artimų žmonių. Vakar mane išsitempė K. Na ir žinai, užkniso kaip reikiant. Vis norėjo...
Ech, tie kvepalai. Svaigūs...
Žodžiu išsitempė mane prie tos upės ir paliko.
Na pažiūrėk, kaip upė teka, pasivaikščiok, nusiramink... Ir panašiai.
O manęs laukia darbas gi. Visą vakar vakarą laukė darbas. Gerai, aš sutikau. Nuėjau prie tos upės. Gal viskas ir gerai buvo, bet vis tiek negaliu atleisti, nes neatlikau tų uždavinių ir žinai, nenuėjau į darbą.

Didelis reikalas. Nes mano namai baisiai dideli, o langai tokie mažučiai.
Pradedu drebėti, dusti, imu įsivaizduoti negerus dalykus. Pavasaris.

Laukiu laiško.
Sudie, A.