nusinėriau rytmečio tylą
kavos puodelis
išryškino minčių nėrinius -
kyla
paukščiai pranašaujantys laiškus
rytas kužda pumpurais
bunda
atsargiai ataidi iš tolo diena
baugščiai
spindulys užtūpė ant rankos
Pakylėtas, lengvas, kaip nėriniai. Be pretenzijų didelių. Pabaiga, tiesa, nurodo truputį į kitas erdves ir kitus lūkesčius, gaila, kad nebelieka tos nėrinių erdvės. Ir vis dėlto atrodo, kad įvaizdžiai truputuką truputuką nevaldomi. Išslysta iš rankos ir skrenda kur užsinori.