Privaloma sąlyga

privaloma sąlyga


Ji miegojo ilgai, taip ilgai, kad visi erškėčiai apipynę aukštus jos pilies kuorus,  nudžiūvo ir nubyrėjo. Entuziastų ant baltų arklių antplūdis baigėsi apgailėtinu fiasko, nes nė vienas taip ir neįveikė bokšto, kad surastų ir pabučiuotų miegančią princesę, greičiausiai todėl, kad mokykloje užuot mokęsi jie begėdiškai spekuliavo tuo abejotinu faktu, kad paauglystės krizė juos blaškė nuo doro mokslų pažinimo. Žodžiu, nė vienas neįveikė juokingų vaikiškų užduočių, kaip kad: - kiek arklių gali vienu kartu praeiti pakeliamu tiltu, jei riteris su pilna amunicija sveria 800 svarų, ir panašių.
Miegančios gražuolės intriga buvo išsisėmusi, pilis su apylinkėmis pavirtusi Gūdžiąja Dykviete, riteriai užmiršo ko čia atėję ir vienaip ar kitaip vertėsi tai oficiantais, tai pardavimui paukštelius giesmininkus erškėtynuose gaudė, tai rinko stiklo tarą ir plastiko atliekas dykvietės pakraščiuose virtusiuose sąvartynu.
Viskas nuėjo užmarštin. Kadaise  buvusi viešai pripažinta stebuklinga vieta, audrinusi  karštų galvų ir mylinčių širdžių vaizduotę, apšepo ir nuspuro, vieta silpo, ją apleido paskutiniai palaimingi magijos likučiai. Pasaka išseko, lyg pasibaigusi versmė…ir ji pabudo tokia pat, kaip kad užmigo, nuo to kvailo verpstės dūrio į smilių. Pabudo, apsidairė. Ji miegojo tiek ilgai, kad dabar tarsi alkana katė dairėsi kur pulti, energijos koncentracija buvo stačiai nepakeliama, norėjosi veiklos, neatidėliotinai, čia ir dabar. Ji ir pati užmiršo, kad turėjo pabusti nuo bučinio, kad buvo mokyta atlikti visus kurtizaninės meilės reveransus ir administruoti domeną tikrai ne menkesnį negu hercogišką, nieko to neatsiminė – norėjo veiklos.
Apsiuostė, aštrių aromatų puokštė, kuriuos vėliau ji pavadins automobilių išmetamosiomis dujomis, nuotekomis, pūvančia nupjauta žole – tiesiog gyvo miesto aromatu, pasiekė jos sąmonę ir nuteikė maloniai. Ji buvo sukurta  kaip idealas, kaip svajonė, kaip siektinas pavyzdys ir dabar ji troško gyventi. 
Kažkas užsikirto to seno marazmatiko mago skaičiavimuose, jis apsiriko - nėra nė princo, nė raudonų kilimų, nė fanfarų, bet yra ji, ir jai, regis, patinka ir tas kvapas, ir padūmavęs dangus ir tai, ką ji tuojau padarys.

- Sveika, princese,- šūktelėjo eilinis pusgirtis lankytojas ir negrabiai nusilenkė. Ji iš aukšto apdovanojo jį  abejingu žvilgsniu. Grupė jau buvo kaip reik įsigrojusi, o baras ūžė tarsi avilys, princesė sėdėjo ant aukštos oda trauktos ir kniedėmis dekoruotos baro kėdės kiek pakniubus, susikėlusi kojas, gėrė  ir manieringai rūkė. Regis, ta agresyvoka atmestinė poza nedarkė jos žavesio, ji ir čia buvo princesė. Sėdėjo ir pyko, senis magas buvo gudresnis negu ji manė, jo kvailas sumanymas ir čia jos neapleido: ir čia ją sekė dygių erškėčių siena, ir  būdama tarp žmonių, ji buvo izoliuota, kol suras tikrąją meilę, kuri ją išvaduos iš miego…