Konstantino kronikos: Glorija. (1)

Kaip kas vakarą, kunigas, nusileidus saulei, po paskutinių mišių, nusileido į kriptų rūsį pasižiūrėti, ar kokie vandalai nebandė ieškoti auksinių papuošalų (kurie jau seniai buvo išvogti), ar tiesiog eilinį kartą nesumanė pažaisti su kaulais.
Bet viskas buvo ramu. Apėjo ratą ir net nepastebėjo pačiam kampe už pačios didžiausios kriptos stovinčio seno, sudūlėjusio karsto, net nepažvelgė į jį, nes žinojo, kad jis čia stovi virš 50 metų ir yra tuščias, bet jame kažkada gulėjo savižudis, net nežinia, kaip atklydęs į mūsų miestelį, o vėliau palaidotas į žemę be karsto, be nieko, nes nebuvo kam už visą jo palaidojimą sumokėti, o ir karsto buvo gaila. Tai taip ir stovi daugybę metų, kol sudūlėjo.
- Viskas gerai, - pasakė sau kunigas, užtrenkęs rūsio duris, ir nuėjo į bažnyčią miegoti. Rūsy buvo tamsu ir tik mėnulis švietė pro mažą stiklinį, grotuotą langelį...

- Kaip keistai jaučiuosi, dulkės, man šalta. Kas mane užkalė karste. Tai karstas, aš karste! Ėmiau muistytis, trenkiau į karsto dangtį, atlūžo jo dalis - pagaliau ištrūkau. Atsistojau visa dulkina ir šlapia, nežinau kas su manim vyksta, kas aš esu. Suklupau prie karsto, kuris matyt yra mano, jei jau jame buvau. Jaučiu paniką, noris verkt, reik bėgt iš čia. Puoliau prie durų, kurias apšvietė mėnesiena ir aš galėjau jas aiškiai matyti, mačiau spindinčia durų rankeną. Traukiu, neatsidaro. Mane įkalino, kažkas užrakino: mintys maišėsi mano galvoje, kaip bitės avilyje. Ėmiau trankyti duris kumščiais, kojom, norėjau rėkti, bet nebegalėjau, balsas tarsi dingo, lyg būtų dingusios balso stygos. Galiausiai suklūpau ir ėmiau verkti nebežinodama, ką man daryti, kas esu.

Suklusau, pasigirdo žingsniai,  susilieję su mano širdies dūžiais. „Kažkas eina, mane išgelbės“ - šmėkštelėjo mintis, bet ją nutraukė kita – „o gal tai mano budelis mane čia įkalinęs?“
Atsikėliau ir nuėjau tiesiai į tamsų kampą, pasislėpiau  už  didžiausios kriptos. Jaučiu, kad drebu, kaip lapas vėjyje ir mane persmelkia šaltis.

Durys atsivėrė, įėjo aukštas šešėlis, vilkintis juodą apsiaustą siekiantį žemę - tai buvo vyras. Apšvietė viską jo nešamos žvakės šviesa. Jis apsidairė ir nuėjo tiesiai prie karsto, kuriame aš buvau. Karsto dangtis buvo subyrėjęs į kelias dalis

- Kvaile, tu mirsi, jei aš tau tuoj pat nepadėsiu. Glorija! Glorija! - pašaukė jis mane vardu ir apšvietė mano veidą žvakės šviesa, net prisimerkiau nuo tos šviesos ir pajutau, kaip mane sugriebia tvirta it geležinė, bet maloniai šilta ranka ir stipriai traukia, tempte ištempia mane iš rūsio laukan.

- Stovėk, ir nebandyk bėgt. Ir užtrenkė rūsio skląstį.
Norėjau bėgti kur akys veda, bet jutau, kad tam esu per silpna. Pasidaviau ir laukiau savo mirties. Turėjau daugybę klausimų šiam vyrui, bet dabar jie nebeturėjo jokios reikšmės, nes gal jau greit manęs nebebus.

Ėjome abu, bet jutau, kad jis mane neša - mano žingsniai nesiekė žemės. Aš vis mąsčiau; Glorija, kodėl jis mane pavadino šiuo vardu, ar jis mano? Kas jis toks? Kaip patekau į karstą. Jau pati nebeatsekiau savo minčių eigos.
Sustojome prie juodų, geležinių, aukštų vartų su gražiom graviūrom - beržo lapai ir tarsi braškių ūsai juos apsiviję. Jos mane užbūrė, spoksojau į jas atsiribojus nuo visko. Sukrėtė mane staiga sugirgždėję vartai. Pažvelgiau į namą. Ne, tai ne namas, čia buvo kažkoks gyvenamas bokštas ir pagalvojau: kur aš leidžiuosi vedama, o gal jis man tikrai nori padėti? Gal tai mano namai, bet nieko nesugebu prisiminti.

Įėjom į namus, jie net nebuvo užrakinti, keista, jis, matyt nieko nebijo.

- Lipk viršun laiptais, tarė man. Ėjau, kaip paklusni avelė spiraliniais laiptais, o kas man beliko. Pradariau duris į platų, erdvų kambarį, jame degė židinyje malkos. Sustojau vidury kambario nežinodama, ką daryti, bijojau pažvelgti į jį.

- Sėsk, Glorija. Mes turime mažai laiko, jau greit prašvis: ir parodė į raudonu aksomu aptraukta kėdę tarsi sostą. Ir išties ji buvo panaši į sostą, nes ją puošė sidabrinės karūnėles.

Apsidairiau aplink, mano akys užkliuvo tik už didelio kubilo pilno kažkokio geltono skysčio, tarsi šlapimas būtu - lygiai tokios pačios spalvos. Visur tvyrojo vaistų kvapas.

- Nori arbatos? Pažadino mane jo balsas, jis buvo toks iškrypėiškas, tai pirmas žodis man šovęs galvon jį išgirdus.

- Taip, bet kas jūs? Ką aš veikiau tame karste? Ar mes pažįstami?

- Per daug klausinėji, dar bus laiko visiems atsakymams, bet įtariu, tau jie nepatiks. Aš Konstantinas. Ir dingo už durų.

Kodėl man nepatiks atsakymai, ką jis man pasakys. Norėjos stotis ir bėgti kol jis negrįžo, bet kur aš bėgsiu - aš net nežinau, kas aš esu...

Jis grižo, ir padavė man į rankas žydrą, gervėmis puoštą porcelianinį puodelį su lėkštute. Ir aš pirmąkart į jį pažvelgiau: jis buvo juodų ilgų plaukų, žalių akių, romėniškos nosies, aukštos kaktos. „Žavus vyras“ - pamaniau.

- Tai arbata su vaistais, tau jų reikia, nes jei neišgersi - mirsi.
- Kodėl man jų reikia ir kas tu toks esi?
- Aš tave išgelbėjau, jei ne aš, tu būtum mirus. Esi dabar mano valioje, be manęs neišgyvensi nei dienos.
- Išgerk arbatą, nusirenk ir gulkis į tą kubilą, kurį tau paruošiau.
- Kas ten per vanduo, jis visas geltonas, aš net iš čia matau jo spalvą! Aš tik ir žiūriu į tą kubilą, pilną kažko. Tu mane paskandinsi, iškrypėli, sušukau jau nebeturėdama ko prarasti ir pasiruošusi savo mirties pasitikimui, pašokau išpylusi dalį arbatos ant margo kilimo.

- Ne, aš ne tavo žudikas, o gelbėtojas, tu jau esi mirusi, man nėra prasmės tavęs žudyti, bet nenorėk, kad tektų tave sukaustyti grandinėm ir įmest į kubilą jėga.
- Turėsi jame išbūti visą dieną, kol manęs čia nebus. Tau reikia diena būti konservavimo tirpale, nes be jo tu suirsi. Tu mano kūrinys, aš tave prikėliau naujam gyvenimui. Daugiau tau neaiškinsiu nieko. Esi mirusi ir su tuo turėsi susitaikyti.
- Tu nusišneki! Tu nesveikas iškrypėlis! Ką aš tau kokie konservuoti agurkėliai, kad mane į tą kubilą nori užkonservuoti?! Ir puoliau bėgti.
- Stok, tu niekur nepabėgsi, nes tavo namai yra kapas į kurį aš tave įdėjau po visko, kas tau nutiko. Magija ir mokslas galingi ir tu esi to gyvas įrodymas, tiesa kol kas gyvas. Ir nusijuokė.

- Tu magas? Velnio apsėstasis, pasitrauk nuo manęs, Šėtono išpera!

- Magas! Alchemikas! Šėtonas! Vadink mane, kaip nori, bet aš tik išradėjas ir dauguma mano išradimų yra prakeikti Dievo, ir tu jo prakeikta, nes mano rankos prisilietė prie tavęs. Jei būsi gera mergaitė, tau nieks nenutiks.

- Vis tiek, kiek išgėrei arbatoje esančiu migdomųjų užtektų ir dramblį užmigdyti. Ir nusijuokė metaliniu juoku.

- Na tai pati nusirengsi, kol gali, ar man tave teks pačiam išrengti?

- Aš nesirengsiu! Traukis nuo manęs, kas tu bebūtum!

- Tuoj tu užmigsi ir aš tave maloniai nurengsiu ir, deja, turėsiu sukaustyti grandinėm, nes matau, kad kol manęs dieną nebus, tu bandysi pabudusi bėgti, ir be manęs per tris dienas suirsi nuo saulės spindulių, kurie ardys  tavo ląsteles ir visus audinius kol iš tavęs liks tik kauliai ir aš nebegalėsiu tavęs niekad daugiau prikelti. Bet ką su tavim kalbėt, kvaile, jokio dėkingumo tik spyriojies, kaip kumelaitė!

- Tu juokauji, tiesa?

- Ne laikas juokaut, kai tavo gyvybė kabo ant plauko. Netiki?
- Pažvelk į savo ranka, ji jau keičia spalvą.

Pažvelgiau į ranką ir pajutau, kaip panyru į tamsą - manęs jau čia nebuvo.

- Na, va, Morfėjus tave jau glamonėja, dar ne aš, bet gal išdrįsiu prie tavęs prisiliesti. Išlaisvinu tave iš purvinų rūbų. Kaip man malonu atseginėti korsetus, net nežinau kuo jie mane visad traukė, gal savo grakštumu. Tu tokia graži, visad norėjau, kad būtum mano. Gal tai mano klaida, tik mano paties nesąmonė, bet tai nors trumpam leido man tave išplėšti iš mirties nagų. Man tai pavyko, bet koks bus tavo rytojus, Glorija, ir pats nežinau...