Vikšras ir drugelis. Antroji dalis

- Ką čia radote, vaikai?
- Tėti, ko atsilikai?
Vikšrą piktą mes pamatėm - 
Nori traiškyt jį Jūratė.

Aš drugelį sugavau...
Bet paleisiu jį tuojau,
Nes jis geras ir gražus.
Reik naikinti tik vikšrus!

- Turime pamiršt tą žodį,
O prieš darant - apgalvoti.
Jei naikinsime namus,
Negandos užgrius ir mus...

Juk aplink visa gamta
Taip protingai sutverta.
Jai pažinti reikia laiko.
Nesuprantant vertint - paika.

Vikšras blogas, o drugys?
Nesunku čionai suklyst!
Ir drugeliai, ir vikšrai -
Tos pačios šeimos nariai:

Vikšras virsta drugeliu,
Deda šis kiaušinėlius,
O iš jų vikšreliai ritas...
Taip kartojas ciklas šitas.

- Ciklas, - aiškina tėtukas, -
Kai kaskart iš naujo sukas
Ratas amžinas gamtos.
Nuo pradžios lig pabaigos,

Nuo gimimo lig mirties...
Jo žmogus neturi liest.
Nėr gamtoj blogų, gerų...
Norit, kad nebūt vikšrų?

Paukščiai maisto neturėtų,
Prasidėtų baisios bėdos!
Rūpi jums berželis šis?
Bet jam nieko nenutiks -

Juk paukštelis, jo gynėjas,
Atskubės čia tartum vėjas.
Patys žinot, ką darys...
Slėpsis vikšras ir drugys.

Jie abu - kaip aš ir jūs.
Vikšras tik kai kam bjaurus.
Reikia jų visų, vaikai,
Ir gražių, ir nelabai...