Svečiuose pas Nojų

Kokie ilgi Tavo plaukai. Užaugusi būsiu balerina. Todėl ir auginu. Nes balerina turi turėti ilgus ilgus plaukus, kad galėtų susisukti kuodelį ir jai jie netrukdytų šokant.
O vakarienės eisi? Eisiu. Ir pyragėlio norėtum? Labai.
Nulydėjau Mortą akimis. Turbūt jos buvo liūdnos, sudrėkusios nuo besikaupiančių ašarų. Visad, lyg koks senas sulinkęs kareivis užsižiūriu į vaikus. Tokiom akimirkom atrodau pasenusi keturiom dešimtim metų.
Nekenčiu to jausmo, kai sakai: aš dar jaunas – viskas prieš akis man. O tuo pat metu jautiesi toks senas, na jau toks senas, jog vienintelio dalyko, kurio labiausiai trokšti šiuo metu, yra viską užmiršus griūti į lova, užsikasti pataluosna ir ilgam užmigti. Žiemai. Geriausia būtų žiemai. Ir kur gi ta mana jaunystė? Neveltui vis girdžiu: gyventi šia diena ir taip, lyg ji butų paskutinė. Gyvenk šia diena ir taip, lyg ji būtų paskutinė...
Kodėl jūsų langai be užuolaidų? Mums jų nereikia. Suprantu.
Ir iš kur tie vaikai tokie supratingi? O aš nežinau kaip su jais elgtis. Gal dar pati esu vaikas? Gražu į juos pažiūrėti, bet ilgai užsibūti jų kompanijoje, bendrauti man šimtą kart sunkiau nei gerti arbatą su nemaloniu, arogantišku ir pasipūtusiu suaugusiu. Gal todėl, kad šis per daug užsiėmęs savimi, kalba vien apie save, bando pakelti į padanges savo menkas smegenėle ir apdovanoti aukso medaliais. Ir, matyt, Tavęs jis iš tiesų nė nemato. Nors sėdite vienas prieš kitą, šnopuojate vienas kitam į veidus. Bet argi svarbu kas Tu esi? Ar ką mąstai. Paklaustas – atsakysi, bet jis negirdės. Atsakymą jau turi. Todėl patenkintas, kvailai išsivėpęs sėdi ir visais būdais bando aplinkinius nuleisti liftu kuo žemiau, o pats į liftą nelipa, vyno užsisako ir mano esąs kur kas aukščiau. Bet man nė motais. Jau nė nebestebina. Toleruoju, užjaučiu. O su vaikais kur kas sunkiau ir tik todėl, kad jie visai nesistengdami šauna ir pataiko tiesiai į širdį. Nenusitaiko, neprimerkia akutės. Kairiarankiai primerktų dešinę, dešiniarankiai – kairę. Bet ne. Toliau žaidžia savo pasakų pilyse ir lyg tarp kitko užklausia, o tu nežinai ką atsakyti. O atsakymo jie laukia. Nesulaukę – įkyriai reikalauja. Ir iš kur jie žino, kai pameluoji? Niekšeliai.
Anądien važiavau liftu. Žemyn. Iš trečio į pirmą aukštą. Kvaila. Kur kas smagiau nusliuogti nešvariais laiptų turėklais. Liftas buvo pilnut pilnutėlis. Tokiomis akimirkomis stebiu žmones. Slapta. Iš pradžių tai pakankamai sudėtinga. Viską sugadini, jei tavo ir stebimo objekto žvilgsniai susiduria. Tačiau metams bėgant tobulėji ir dabar jau profesionaliai akies krašteliu tyrinėji (dažniausiai) susiraukusius, pavargusius veidus. Tačiau tą kartą mano auka buvo neįtikėtinai džiugi. Akys užmerktos, galva ritmingai linguoja, nors ausyse jokių ausinių ir liftuose Vivaldis dar negroja (o galėtų, autobusuose tai apsilanko!). Aš girdėjau. Pirmą kartą girdėjau tokią muziką pilkame devynaukštyje. Tą minutę, per kurią mes nusileidome trimis aukštais žemiau, patyriau tokią euforiją ir tikrai gyvenau, jog atsidūrusi pirmame aukšte tariau: ši diena galėtų būti ir paskutinioji. Visai nebaisu. Durys užsidarė. Likau tik aš ir Morta. Nebesileidome. Ir nenorėjome niekur pakilti. Abi, tarsi parko skulptūros, laukiančios balandžių. Ne, iš tiesų aš jau laukiau Abraomo, nes tikėjau, kad dabar būtų pats tas pas jį nukeliauti amžiams, o Morta, matyt, laukė... nė nežinau ko ji laukė... ir kodėl, kaip visi normalūs vaikai nepuolė į paniką? Juk gal užstrigome?
Nespėjome išlipti su visais, nes aš nedrįsau sekti paskui muziką.
Ir iš kur tas vaikas? Čia, su manimi. Juk aš pati dar vaikas!