Renka kaulus

Renka kaulus didelės skerdyklos
Dvokiančios iš tolo ir be galo,
Niekas jų neimtų nė už dyką –
Ne tokie mūsiškiai idealai.

O paskui juos sumala, sutvarko,
Kvepalais prisodrina kiek lenda,
Ir atvežę į kiekvieną tvartą,
Sudėlioja pašarų legendą.

Kartais kaulus iš duobių iškrapšto –
Tai žmogaus likučiai sukietėję.
Jie per skausmą išvežti iš krašto,
Kur gyveno ir dievais tikėjo.

Gali būti tai kareivių auros,
Kur padėjo galvas už karalių,
Tremtiniai ar nuteistieji žiauriai,
Išvežti vergauti kitai šaliai.

Šitie kaulai ašarom drėkinti,
Rankomis gyvųjų pamylėti –
Įsiūbuoja kaip legendą mintį,
Kaip svajonę amžiną ir lėtą –

Jie ilsėtis turi šitam gojui,
Kur tėvai ir protėviai gyveno,
Kur mažų vaikų takais bėgiojo,
Kur įaugo į pasaulį genais.

Renka kaulus, bet ir jie suyra,
Dulkėmis ir oru išsisklaido.
Jais nuklotos mūsų žalios girios,
Širdyse kartojas jųjų aidas.