Čia buvo Zigmas (3)

Ne veltui tėvai merginą pavadino Gaile. Augdama nuostabioje šeimoje, ji tapo švelnia, miela mergina. Draugai, truputį pašiepdami, ją vadindavo Gailestingąja. O merginai tai netrukdė, su šypsena padėdavo draugams ir net visiškai nepažįstamiems. Gailė norėjo būti Dievo. Tarnauti Jam ir žmonėms. Niekas namuose tuo nesistebėjo, nors ir neskatino. Iš kur atsirado toks Gailės troškimas – vienas Dievas težino.
Kartą, po sekmadieninių Mišių, mergina traukė namo. Giliame susimastyme beveik nieko nematė, tik nuojauta vedė ją, švelniai laikydama už rankos. Netoli savo kiemo, šalia gretimo daugiabučio sienos, pamatė gulintį jaunuolį. Vaizdas privertė sustoti: šviesus megztinis buvo visas purvinas ir vietomis perdrėkstas, kelnės suplėšytos ir kruvinos. Trūko vieno bato. Veidas užtinęs ir subjaurotas. Gailė žengtelėjo atgal, ranka prisidengdama burną. Negalėjo atplėšti akių, bet negalėjo ir prieiti arčiau.
Staiga vaikino ranka sujudėjo, o merginai išsprūdo pilnas palengvėjimo atodūsis:
- Jis gyvas, - ir nieko negalvodama pribėgo prie gulinčiojo.
Zigmas niekaip negalėjo atmerkti užtinusių akių, tik pro vokus skverbėsi dienos šviesa. Jis išgirdo, kad kažkas sušuko „gyvas“, o pajutęs svetimą ranką ant savo peties, suprato, kad čia kalba apie jį. Nesuvokė, kas jam atsitiko, bet, pabandęs pajudėti ir pervertas negailestingo skausmo, viską prisiminė. Tėvas...
Toks buvo pirmasis jo susitikimas su Gaile. Mergina Zigmą parsivedė namo, aptvarkė, davė brolio rūbus persirengti. Nieko neklausė, tik švelniai ir atsargiai valė žaizdas, jas rišo ir tvarstė, nors niekas jos to nemokė. Mintyse ji meldėsi, dėkojo Dievui. Zigmas tą kartą negalėjo ištarti nė žodžio, tuščiu žvilgsniu sekė merginos judesius, neaimanuodamas ir nesiskųsdamas. Virė pyktis jo širdy, neleisdamas suvokti kaip jam pasisekė. Ir išeidamas net nepadėkojo. Nors merginai to ir nereikėjo.

...
Motina iš komisariato grįžo viena. Ilgai ėjo, vis ieškodama, kur atsiremti, kur trumpam prisėsti ir pailsėti. Įžengusi pro namų duris, iš karto susmuko, ašaros, jau nebetramdomos, neslepiamos nuo pašalinių, laisvai biro ant vėsių grindų. Kiek ji taip išgulėjo, pati nebežinojo. Nenorėjo žinoti, nenorėjo nieko matyti ir girdėti. Mintyse skambėjo sūnaus žodžiai: „Mamyt, nesakyk Gailei, kur aš. Kam jai mane čia matyti“.
- O kaip aš tave, sūneli, matysiu? O kaip aš, - aimana veržėsi iš moters krūtinės, perpjaudama tuščių namų tylą.

...
Kodėl viskas taip susiklostė Zigmas nežinojo. Galėjo išsikraustyti, pasiimti motiną ir palikti senį vieną supūti svaigalais permirkusioje kasdienybėje. Mama kraustytis nenorėjo. „Čia gi mūsų namai, sūnau, “ – ramindavo, kartais per daug įsikarščiavusį vaikiną. Taip šią temą nukeldavo kitai dienai, po to dar kitai. O kartais ir tėvas dingdavo kelioms paroms – tada laikina ir trapi ramuma apgaulingai įsivyraudavo namuose ir Zigmas pats pamiršdavo norą kraustytis, norą bėgti.
Gailė vis kartodavo Zigmui, kad tėvui reikia padėti. Kad nevalia jo taip palikti girtaujančio. Jos tėvai net padėjo pinigais, kai teko vieniems žmonės atlyginti už girto tėvo prikrėstas šunybes. Didžiulė gėda degė raudoniu Zigmo skruostuose, kai motina jų atsiprašinėjo ir kai iki žemės lenkėsi Gailės tėvams už pagalbą.
- Padėjau jam, Gailute, padėjau, - tyliai šnibždėjo vaikinas, sėdėdamas ant kieto gulto ir koja daužydamas į kameros duris. – Nei gers daugiau, nei motiną ar mane muš.
Ritmingi kojos dūžiai ramino vaikiną, bet vedė iš proto prižiūrėtoją.
- Berniuk, tik pirma diena čia. Nedaryk nesąmonių, gerai? – gal per daug globėjiškai pro langelį pasakė prižiūrėtojas.
Zigmas nusišypsojo jam ir atsigulė ant gulto, mintyse dar kelis kartus ironiškai nusikeikdamas.