Kiekviena tauta turi mėgstamiausią sportą. Prancūzai mėgsta kuo didesnių pyragų kepimą, italai varžosi makaronų ilgumu, o anglai žaidžia kriketą. Šios sporto šakos tikriausiai neatitinka realybės, bet jas stebinčiam žiūrovui yra visiškai nesvarbu, koks tai sportas. Svarbu, kad per televizorių, radiją arba gyvai matomos varžybos būtų emocingos, leistų užsisvajoti bei būtų didžiulė pramoga. Manau, kad šiuos suteikti gali bet koks sportas.
Kartą ispanui „adrenalinas“ terminą aiškinau kaip jausmą iššokus iš lėktuvo. Norint šokti iš lėktuvo, reikia padaryti daug: nugalėti baimę, surasti lėktuvą, išsinuomoti parašiutą, išlaukti tinkamos dienos. Stebint sporto rungtynes, nereikia daryti nieko panašaus. Mėgstama komanda, alaus bokalas bei sofa prieš televizorių yra viskas ko reikia adrenalino trokštančiam futbolo sirgaliui. Lygiai taip pat ir kitose sporto šakose lažybos, kažkurios pusės palaikymas arba tiesiog emocingas komentavimas nuteikia žmogų emocingai.
Jam to reikia, nes ramiai gyventi - nuobodu. Kai nedega joks namas, neapvagia nusikaltėliai, kokia senutė nededa į šuns dienas - nieko nevyksta. Nieko nevykimas - prasmės neturintis gyvenimas. Kai turi darbą, vaikų, šeimą, nenori neturėti prasmės. Sporto stebėjimas suteikia tą prasmę, tas emocijas, bet dėl to nesudega joks namas, niekas nėra apvagiamas ar aprėkiamas. Rono Hovardo filmas „Pelenius“ puikiai tą iliustruoja. Boksininko karjera suvirpina mus iki pakulnių ir jaučiame tikras emocijas. Tai net nėra tikro sporto stebėjimas, tad nuostabu kaip net toks jis pakeičia realaus gyvenimo situacijas. Tikro sporto stebėjimas emocijų suteikimu neatsilieka - po pasaulio čempionato Vokietijoje praėjus 9 mėnesiams padaugėjo kūdikių - buvo dalinamasi teigiamomis emocijomis. Išties, sporto stebėjimas padeda žmogui pajausti emocijas, ir pajausti jas labai lengvai. Tiesa, tai nebūtų įmanoma be užsimiršimo.
Užsimiršęs žmogus mažiau rūpinasi. Stebėdamas tu pats dalyvauji tik iš dalies, dėl to sunkiau vertinti savo veiksmus. Labiau vertini sportuojančių veiksmus, dėl to tu ir tavo problemos paliekamos nuošalyje. Kodėl tai gerai? Galvoju, kad retai turima rimtų problemų. Labai maža dalis būna pagrįstos ir vertos gilesnio svarstymo, tad geriau, jog jos išvis nekiltų. G. Orvelas „Kelyje į Vigan uostą“ aiškino, kaip rytų ir vakarų londoniečiai vieni kitų neapkenčia, nors nėra matęsi ar kalbėjęsi. Jei tokie žmonės būtų pasirinkę sporto stebėjimą ir dalyvavę lažybose, tai vietoj izoliuotų problemų turėtume tik žmones, kurie guostųsi vieni kitiems išlošta arba pralošta suma. Prarastas pinigų kiekis nėra didelė bėda, nes pinigų turi visi - anksčiau ar vėliau ir tų jų gausi arba išsiloši. Svarbu, kad nepasinėręs į sporto stebėjimą susidursi su bereikšmėmis problemomis, kaip klausimu, kodėl indai išplauti nešvariai. Kartais žmonės užsimiršimą laiko žalingu, nes kasdienės problemos pamirštamos visai, nesvarbu, ar svarbios, ar ne. Aš nesuprantu, ką šie žmonės veikia stebėdami sportą, nes neturėdamas savo nuomonės gali įklimpti bet kur. Jei žmogus turi nuomonę, jam stebėjimas padeda, nes atitolina nuo nerimtų problemų. Be to, tai ir pralinksminantis atitolinimas.
Linksmiausia, kai laimi tavo komanda, tėvynainis ar mėgstamas žmogus. Yra linkusių švęsti - po čempionato finalo visos gatvės būna pilnos sirgalių (priklauso nuo to, koks sportas populiarus šalyje). Džiaugiamasi, nes paaiškėja stipriausias. Pats žiūrovas stipriausiu niekada netaps, tad tai gan apgaulingas džiūgavimas, bet džiūgavimas vis vien. Geriau džiaugtis dėl nieko nei liūdėt dėl visko. Dalis žiūrovų nelaimi, kai kurie jų net pastatę dideles sumas lažybose. Juos laikau kvailiais, jei neskiriamas azartas nuo paprasto stebėjimo. Azartą turėtų jausti patys žaidėjai, o jei ir žiūrovas jaučiasi, lyg tuoj golfo aikštyne užsimos lazda - tai keista. Stebėjimas tėra pramoga ir turėtų likti pramoga. Vėlgi, per daug įsijaučia tie, kurie per mažai mąsto. Taip į futbolo stadioną ne kartą įbėgo nuogas sirgalius. Toks net pasirodė formulės vienas trasoje, kur bolidai lekia šimtų kilometrų per valandą greičiu. Manau, jog sportu visada verta džiaugtis. Džiaugtis stiliumi, pergale, ar net pralaimėjimu, žinant, kad komanda laimės kitąkart.
Nuo lažybų, filmų sporto iki futbolo, sporto stebėjimas žmonėms suteikia pliusų. Jie junta kitaip sunkiai gaunamas emocijas, patiria užsimiršimą, dėl kurio sumažėja problemų, ir gerai praleidžia laiką. Tai pagrindiniai pliusai, bet piktnaudžiauti vis vien neturėtume. Nemąstantys, viską rimtai priimantys bei pesimistai sporto stebėjime naudos gaus mažai. Kiek naudos gauni tu?