Pokalbis su pačiu savimi

Išvis esu bjauri. Manau nei vienas žmogus man gyvenime nebus toks labai artimas, kad mylėčiau jį besąlygiškai, kadangi nuolat atsiranda dalykų dėl kurių aš pradedu pavydėti, bet pavydas tokia keista forma, kad pavydėdama pati to nesuprantu, supratimas ateina kažkaip vėliau, kai jau,, prisidirbusi“ būnu.
      O dėl vaikinų? lenda kai kurie taip įkyriai, bet lenda gi ne šiaip sau, kažkada jie man į akį krito, susiveikiau įkyriai prilipau, o kada jie jau čia, aš nebenoriu, taip bjauriai elgtis pradedu, sms neatrašau, meluoju. Neduok Dieve susiras kitą, aš vėl pavyde, vėl man reikia.
      Ar čia svarstyklių ženklas kaltas? Neapsisprendimas- pagrindinis bruožas?
    O kaip kiti gyvena? Ar jie irgi turi problemų, kaip ir aš? Ar jų gyvenimas toks įspūdingas kaip milijonuose nuotraukų? Ar mes visi vaikštantys apsimetėliai?
    Paaiškinkit man kas nors, kodėl kiekvieną dieną tu privalai visiems šypsotis, jei taip nesijauti? Kodėl, jei žmogui liūdna pikta ar dar kas, kiti jo nesupras? Vien tik sau, vien tik sau-džiaugsmą, gėrį, laimę-visus banaliausius dalykus TAU.
    Susisukus aš, keisčiausia iš keistų, tokia pat kaip visi???
    Visiška sumaištis, kaip ir kiekvieną dieną.
    Ačiū, tikiuosi palengvės.