Laikas

Metai, mėnesiai, savaitės, dienos, valandos, minutės, sekundės – toks mūsų gyvenimo peizažas, į kurį mes esame įmesti tarsi į upę, nešančią mus nežinia iš kur ir nežinia kur. Tai laiko upė, kurion mus panardina gimimas ir iš kurios mus ištraukia mirtis. Kadangi esame neamžini, laikas yra mūsų lemtis, mūsų valdovas.
  Dar niekad laiko tironija nebuvo tokia stipri kaip dabar – skubančiame, bėgančiame, važiuojančiame ir skrendančiame pasaulyje. Sudievinę greitį ir skubėjimą, mes sudievinome laiką, bet kartu ir laikinumą. Skubėdami gyventi, skubame ir mirti. Laikas tapo svarbiausiu rūpesčiu. Juk ne tuščiai sakoma, kad laikas – pinigai. Mes branginame laiką kaip tik todėl, kad jis naudingas. Visą mūsų gyvenimą nuo ryto iki nakties, nuo gimimo iki mirties tvarko ir valdo laikrodis. Tai tarsi maži mūsų Dievo namai, kurie visada su mumis. Ir kartu – koks keistas dalykas – nuolat skundžiamės: neturiu laiko, nėra laiko... Kuo labiau skubame, tuo mažiau turime laiko.
  „Kas yra laikas? “ – ir tuoj suglumsime ir suvoksime, kad laikas yra didžiausia paslaptis. Laikas be galo didelė galia jau vien todel, kad jis atneša mums mirtį. Ir ne tik mums, bet ir viskam, kas gyva ir negyva, viskam, kas tik yra šiame pasaulyje.
  Kas yra dabartis? O gal dabartis yra ši diena? Gal ši valanda? Gal akimirka?
    Laikas išreiškia gyvenimo ir būties trapumą. Jis pažadina mumyse pagarbą stebuklui, buvimo paslapčiai. Iš laiko upės į mūsų sielą įsismelkia ne tik liūdesys, bey kartu pagarba ir meilė viskam, kas yra. Ir tik meile nugali laiką.