Popietė kambary žaidžiant su dvasiom

Ant lango vazone miega gėlė.
Kambario vidury atsiveria – skylė.
Mėlyni lapai juda nuo vėjo.
Sąmonės plotai ant bedugnės krašto.

Sūkurys skylėj nepaliaujamai juda.
Rausvai riedlentei kojos trūksta.
Iš gelmių atsiveria vaizdas.
Kilimas senas, raštuotas, bet rudas.

Daug paslapčių skęsta sūkury.
Geri laikai – tik stalo atminty.
Juodo likimo suprast negaliu.
Bet ir toliau ant kilimo guliu.

Atsakymas pats lenda iš spintos.
Kodėl mano akys aklos?
Kilimas raitos iš skausmo –
Paprastumas, vertas galvosūkio.

2002 12 29