Tarp kitko

Lakštingala, aišku, negali nečiulbėti. Ne tik ji. Varna negali nekarksėti, antis negagenti, arklys nežvengti, šuo neloti, variklis neūžti, žiogas nečirkšti. Daug kam būtina garsais skelbti apie save. Privalu. Rašymas begarsis būdas skaitančiam sukurti girdėjimo iliuziją. Rašantysis „samdo“ skaitytoją tarti žodžius už jį. Tas taip ir daro – garsiai, pašnibždom ar tik mintyse. Todėl rašantysis neišūžia ausų skaitytojui. Ne tik tai įdomu – kartais „skaitydami girdime“ žodžius raštu pasakytus po šimto ar tūkstančių. Patogu ir tai, kad „klausantis“ per rašytą nebūtina slinktis arčiau rašančio. O dabar, turint internetą dar įdomiau. Tik rašyk. Todėl ir rašau. Paukštis (na ne lakštingala) čiulbėdamas tankumyne turi daugiau šansų būti išgirstas nei aš rašinėdamas internete. Jis čiulba, o aš rašau. Taip mes kas ant šakos tupėdamas, kas prie būdos grandinę tampydamas, kas klavišiukus maigydamas vykdo savo keistą apsiskelbinėjimo prievolę. Tai buvo apie prasmę, supratote?