Sugrįžk nors vienai dienai vardan meilės

Tik obelų balti žiedai primins apie mano prarastas idėjas, kažkur sklendančias arti, o gal toli tavęs.
Tu pramerk tankias, sudrėkusias sapnų blakstienas šventam dieviškumui, įkvėpk šios šventovės pirmykštį saulėtekio aromatą, apibarstyk žiedlapiais lakstančias savo svajones, pagauk vakarykštę satyrą už šiaurių kasų, išleisk juoko iliuziją, bėgančią aidu laukais.
Aš ieškau užuovėjos šiame jausmų beprotystės krašte, ilgiuosi to vidurvasario paukščio skrydžio, trokštu numalšinti savą atgimusį troškulį Nimfos ašara, nuriedėjsia rausvu skruostu staiga,  laukiu cikados giesmės šiapus upės klonio ir viliuosi dievybės apvaizdos palaiminimo tavo ir mano- mūsų užgimusiam tyros, skaisčių spindulių nutviekstos dvasios stebuklui. Bet burtas mestas... Ir druido sakmė praskriejo vėjo Šiaurio liepsnoje, pranešdama apie išnyrančius iš požemių raitelius, atstovaujančius blogiui ir piktdžiugai, ir paliekančius tik nevilties pelenus po savom negailestingom kojom. Tad ši mūsų iš perlų suverta elfų lyra prabils sukepusiu krauju, šokdama mirties šokį po užslinkusia tamsos našta.

Kodėl mums leista pajust sniego skonį rugpjūty
Ir žemės pakrašty užžerti žemėmis savus jausmus?
Kodėl juoda aušra nušvito mūsų saulė
Ir nuraškytos žvaigždės ištirps šešėliais mūsų delnuose?
O nepasitikėjimo migla apglėbs gležnus pečius
Po siautulingo aistrų šturmo...
Žinau, - mes ne šventieji –padarėm viena nuodėme per daug,
Tačiau kodėl mus girdo pasmerktųjų syvais
Mažomis dozėmis prekeivis tuštumos alkiu?

Tokia tad saldi mūsų abiejų svajonė: tik kylančios saulės pėdsaką išvysti žydinčiam danguj kasryt, kartu nupiešti mums paskirtos žvaigždės eskizą ugnies kerų rate ir dar pamiršt praeities klaidingą kelią ir patirti nuo mūsų žvilgsnių užslėptą pasaulio deimantinę paslaptį po pažinimo užraktu užvertą, plaštakių bučinio vizijos laše apsvaigti... Tačiau koks šis pažadas svaigus  ir nuojauta iš pasalų užklupo, kad laimė ši skirta ne man... ne čia... kur nors kitur pasaulyje... kur svetimi nevaikšto... ten, kur plaka gyva širdis...