Stiklinės Dovanos

Geltonoje pievoje žaidė saulės zuikučiai. Orandžinis dangus skelbė rytą. O aš jau senai atsikėlusi vienmarškinė braidžiojau rasotoje pievoje.
Ieškojau savo svajonės. Ji pabėgo. Aš pažadėjau jai, kad ją išpildysiu. Aš pažadėjau. Bet melavau.
Vaniliniai debesėliai nepranašavo lietaus. Ši diena dar nekvepėjo rudeniu...
Pameni kažkada tau sakiau, kad norėčiau kartu paskęsti pievoje? Sakei, kad padovanosi man puokštę pienių (tfu, ramunių). O aš tau pagausiu paukštį. Galėsi nuplėšti jam sparnus. Ir skristi. Atgal.
Sakei, kad atimsi iš manęs dangų kurį man padovanojo. Nepyk, bet aš tau jo neduosiu. Jis man patinka - jame nėra saulės. Juk vakar tau padovanojau savo žvaigždę, daryk su ja ką nori. Ji juk tavo.
Ar pastebėjai, kad laikas eina per greitai?Sakai, kad tau jis jau senai sustojęs? Keista.
Vakar naktį aš ir vėl stebėjau žvaigždes. Ir vėl skaičiavau - pamečiau skaičių. Girdėjau važiuojant traukinius. Mane pakerėjo ratų dundėjimas...
Tuo metu kažkodėl užsinorėjau pasivaikščioti bėgiais. Aišku su tavimi. Tu man duotum savo ranką ir mes eitume į tamsą. Dovanosiu tau ir ratų dundėjimą lai jis tau primena mane...
Pamenu kažkada klausei kodėl man patinka jūra... Aš atsakiau, kad tik todėl, kad vakare joje paskęsta saulė.
Pamenu ir tai kai paleidai mano ranką. O aš ir toliau žingsniavau siauru geležinkelio bėgiu. Kažką dainuodama.
Tu man už nugaros ištarei, kad atiduodi man savo dovanas, ir tau jų nereikia. Tada aš atsisukau. O tavęs jau... Nebebuvo.