Žaidimas *2*

II dalis

Ravena įžengė į namus šiandien mėgdžiodama katę. Rusvus plaukus susikėlusi į kuodelius ji atrodė miela ir mandagi, tačiau lėtas, beveik sėlinantis žingsnis išdavė, kad viena smegenų pusė buvo paveikta radiacijos.

Sėdėjau kambario gale ant šviesiai rudo kilimo ir stebėjau ją. Vis dar lėtai ir tyliai  “panelė katė” nusiėmė kuprinę ir apsimesdama, kad manęs nemato, staigiu judesiu pasiuntė ją kaip tik ten, kur sėdėjau.

Padariau didelę klaidą bandydamas pagauti tą, knygų pilną, tašę. Ištiesiau ranką ir leidau kuprinei mane veikti. Sugauti –  sugavau, tačiau prieš pasiekdama vargšą mirusįjį, mane, ji apsivertė ore. Manau aišku, kad fizikos ir istorijos vadovėliai gana gerai trinktelėjo per marmūzę.

– Va čia –  tai įdomi fizika, – sukikeno kol kas gyva Ravena.

– Višta, – tyliai sumurmėjau atsistodamas.

Ravena dabar buvo maža miela mergytė, negalinti nuskriausti musės. Jos veido išraiška priminė žmonių tapomus angelus. Argi ne miela? Nuleidau akis vos akimirką, bet kai pažvelgiau į tą “meilutę”  sutikau mirtiną žvilgsnį.

– Ką, tu, pasakei? – sušnypštė ji.

Kelis kartus sumirksėjau ir nusprendžiau, kad vertėtų pakeisti pokalbio temą.

– Spėk kas įvyko, kol Matas mokėsi papildomai matematikos.

Ji tik klausiamai pažvelgė.

–  Pasirodo tą moterį buvo atsiuntusi Grupė.

– Ir...

–  Trumpai tariant ji po žeme, o tavo brolelis man padėkojo, – šyptelėjau.

Smulkmenas žinoti jai neverta, o ir aš stengiuosi ją apsaugoti nuo žiaurybių, kuriomis ji taip aktyviai domisi.

–  Jis... Padėkojo? – didelėmis akimis pakartojo Ravena prieš nurūkdama į Mato kambarį, nes Ją gana stipriai šokiravo brolio padėka.

Buvau besekąs iš paskos, bet ji persigalvojusi užpuolė mane. Pasikabinus ant kaklo ji ištarė kelis padėkos žodžius, kurie priminė siaubo filmo pabaigą.

–  Fu, žmonių sentimentalumas, – suraukiau nosį pernerdamas kiaurai mergaitės. – Kur ėjai?

Kelias akimirkas Ravena stovėjo ant kairės kojos apkabinus orą ir klausėsi balso iš už nugaros, tačiau vos priminiau jos pradinį tikslą, šoktelėjus nurūko pas brolį.

Kai pasiekė duris – nedvejodama atidarė. Matas gulėjo paslikas, tačiau atrodė geriau. Kraujo nebebuvo likę, tad jo rudas veidas skyrėsi tik keliais įbrėžimais ir tuo, kad nosis buvo sulaužyta, nuo ankstesniojo. Rankos buvo sudėtos už galvos, lig į kambarį atkako Ravena.

Kas nepažįsta šių žmonių jau įsivaizduoja scenarijų: mergaitė pribėga susirūpinusi, verkdama ir paguodžia brolį. Cha. Svajokite. Kaip paaiškintų Ravena – čia gyvenimas, nors pagal mane idiotų šeimynėlė.

Vaikinas kilstelėjo save ant alkūnių, kad matytų patenkintą seserį. Rankas įrėmusi į šonus Ravena piktdžiugiškai nužvelgė Matą.

–  Gavai į kailį, ar ne?

–  Kas taip sakė? – abejingai atsikirto berniukas.

–  Setas, – netęsė, dar labiau išsišiepdama mergina.

Pašnairavęs į orą, Matas pasidavė šiame žodžių kare ir išvijo mus iš kambario. Jau stovėdami už durų, kartu su Ravena pradėjom juoktis, kol plaučiuose neliko oro.

Likusią dienos dalį Mato sesuo atsisakė bendrauti su visais gyvaisiais ar mirusiaisiais, tad užsirakino savo kambary. Pats Matas taipogi nebuvo labai kalbus. Dėl šių priežasčių išvykau pasivaikščioti po mišką.

Kai grįžau į vaikų namus radau abu, brolį ir seserį, valgančius vakarienę. Maistas buvo gamintas Ravenos, nes prikepę ryžiai buvo jos simbolis, kurį Matas paprastai valgydavo neragaudamas ir susiraukęs. Be to kambarys buvo pilnas svilėsių kvapo.

Valgant kambary būdavo tylu ir nuobodu, todėl didžiąją dalį pastebėjęs pasišalinau ant stogo, kuris egzistavo tik man – nepasiekiamas gyviesiems.

Po valandos pasigirdo keiksmažodžių lavina sudominusi mane, nes sklido iš mergaitės kambario. Nukakęs ten radau Raveną raudonu veidu tyrinėjančią nubrozdinimus ant kojos. Švilptelėjau.

– Skauda? Iš kur?

– Man labai reikėjo tų dokumentų, – paaiškino mergina.

Teisybė. Šiandien Ravena planavo nušvilpti visus įmanomus dokumentus apie, naująją ir dabar negyvą, Mato mokytoją.

– Sakiau nelipti per tą tvorą...

Pasilenkiau apžiūrėti žaizdos. Gis apie mėnesį, nes mėsa vietomis buvo išplėšta iki kelių centimetrų. Stebėdamas Ravenos koją šyptelėjau.

– Tai nevaidinai katės? – paerzinau merginą.

Dabar supratau, kad lėti judesiai buvo dėl skausmo. Ravena nelinksmai linktelėjo išsileidinėdama plaukus.

– Gal gali aprišti žaizdą? – kilstelėjo galvą mane apkerėdama savo gebėjimu vaidinti išalkusį šuniuką.

Nieko nesakęs išėjau paimti tvarsčių ir kitų daiktų, skirtų sužalojimams gydyti. Jų namie netrūko, nes labai dažnai šie vaikai prisižaisdavo su aštriais daiktais.

Ravenos ir Mato gyvenimas buvo labai neįprastas. Net ir manęs neskaitant, pasaulis su jais elgėsi žiauriai. Abiejų tėvai buvo azartiški žaidėjai, mėgstantys statyti savo ir kitų gyvybes. Žmonės, tokie kaip ką tik minėti vaikų tėvai, sugalvojo tarptautinį žaidimą. Kiekvienas dalyvis turėjo nužudyti po asmenį, nežaidžiantį, taip, kad likusieji galėtų tik spėlioti, kaip tai padaryta. Deja, keli žaidėjai pakeitė taisykles.

Jų manymu, žaidėjai turėjo veikti neįtraukdami aplinkinių, tai reiškia – reikėjo žudyti vieniems kitus. Net neišpopuliarėjus šiai žaidimo formai Ravenos tėvai buvo rasti negyvi. Mirus šiems žaidėjams jų likimas atiteko vaikams, kurie dabar ir yra taikiniai...