Beprotmetis

Tai ateina pas mane beprotmetis
Ir bandys jis lyst pro langus
Kai pasakiau vienatvei, kad ji neužgis
Jinai juo išdaužė, o, drauge, brangus....

Ateis. Ateis ilgam... Ir užsiliks
Dvokdamas aklu bedieviškumu
Ir stumdydamas vienatvę mano į šalis
Nes aš ne dievas, ir net ne degantis krūmas

Degs beprotmetis mano smegenų vingiuos
Augindamas skausmo pažinimo medį  iš vidaus
Ir augs pro odą mano, nelemtas medis, toks tingus...
Kalasi lapeliai dar jauni, bet greit išaugs...

Toks štai beprotmetis, nei žiema, nei naktis
Tik dar vienas, nežinia ar tikras, pažinimo medis...