Žaidimas

I dalis

Įpuoliau pro duris, kad pamatyčiau jį, visą kruviną, bet vis dar užsispyrusį. Ak. Velniop tuos gyvuosius. Buvau beišeinąs, tačiau mano sąžinė, kaip įkyri dėlė įsisiurbė sielon. Prieš akis iškilo jo sesers veidas. Ji mane prikeltų vien tam, kad galėtų nužudyti, jeigu palikčiau šį šmikį, jos brolį, subjauroją ir kraujuojantį.

Lėtai apėjau vaikino priešą, moteriškę, gana gerai prikūlusią jį, Matą. Vargšo berniuko nosis buvo sukruvinta, o iš eisenos galėjau spręsti, kad tas pat ir keliems šonkauliams. Aišku, šis nepraustaburnis, atsilygino, tačiau skolų liko. Jas sugrąžinsiu aš.

Suėmiau tam žmogui už pečių ir įrėmiau kelį į nugarą. Moteris paklaikusi apsidairė. Manęs nematydama ji jautė, kaip jos kūnas nevalingai išsilenkia atgal. Mato mokytojos raudoni plaukai uždengė veidą, tačiau neprislopino riksmo. Vargšelė... Skaudės.

Vaikinukas pritariamai nusišypsojo, net ir manęs nematydamas. Ir nematė  ne dėl mėlynės aplink akį ar kruvinos nosies. Jis buvo žmogus. Gyvas ir matomas. Matas paėjo kelis  žingsnius atgal ir nuslydo ant žemės.

Trūktelėjau raudonplaukės pečius atgal brutaliai trupindamas slankstelius. Pasigirdo dar vienas vaikiškas klyksmas, kuris nuaidėjo visame name. Moteris pažvelgė į priešais esantį žmogų. Tikriausiai šios matematikės protas ieškojo paaiškinimo, kas gali ją žaloti, kai Matas- vienintelis žmogus kambary.

Kaip minėjau, žmonės negali matyti manęs. Na, daugelis. Viena iš nedaugelio yra Mato sesutė, 15 metų mergina, turinti savo nuomonę apie pasaulį ir jį sudarančius daiktus. Daugiau neverta pasakoti, nes galite pamanyti, jog ši istorija – siaubo.

Atstatęs moters kūną į pirminę padėtį pakartojau veiksmą. Sulūžo kelis nugaros slanksteliai, tačiau tikroji mirties priežastis – jų nuolaužos susmigo į nugaros smegenis, negrabiai jas perskrosdamos.

Ačiū, Setai, - pasigirdo padėka iš to kvailio.

Tikriausiai gerokai gavo į kailį, nes Matui nėra būdinga dėkoti.

Šiaip, padėjau ne tau, o sau, - ištariau garsiai ir stebėjau, kaip jo veidas keičiasi; iš nuvargusio į klausiantį.

Gyvieji puikiai girdėjo mūsų, mirusių, balsus, net ir nematydami. Tai buvo gana patogu. Taip pat ir galimybė kada nori kiaurai pereiti materialiojo pasaulio daiktų.

Sakau taip, nes Ravena būtų manęs nepagailėjusi ir panaudojusi visas žinias apie kankinimus dvasioms, jei grįžčiau su liūdnomis žiniomis apie tavo prisijungimą prie panašių  mane.

Kalbėdamas apie Mato seserį, Raveną, kaip išrinktąją perdėjau. Pradėsiu nuo to, kad kiekvieno siela kitokia, taigi kitaip sudaryta. Norėdamas matyti mane, žmogus turi matyti tas medžiagas, ar bent didžiąją jų dalį. Ravena mato tik mane sudarančias daleles.

Matas nesigilindamas nulingavo pro duris į savo kambarį. Jam tikriausiai nerūpi, kad lavonas guli jo valgomajame.

Tu pridirbai, tu sutvarkai, - šūktelėjo tarpdury.

Kas? Ne, ne, ne... Visada aš. Taip nesąžininga. Dvasių išnaudoti negalima. Prisiekiu, kad pasiūlysiu Ravenai padaryti skelbimą; „Neišnaudoti mirusių“, o kol kas...

Paėmiau telefoną. Persigalvojęs padėjau ir giliai atsidusęs ištempiau kūną kiaurai sienas į rūsį. Veikiamas mano gebėjimų lavonas atsidūrė 4 metrų gylyje, po žeme.