Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šyla oras... Už lango, danguje, kaip mažas saulės zuikutis, žaidžia saulė... Plaukia stori, šuniukus, katytes, didelius žilus senius primenantys debesys... Skraido pilki ir juodi paukščiai, ieškantys gyvybės dar užmigusiuose medžiuose... Ant žemės pražydo pirmosios, ankstyvo pavasario gėlytės.

Nors jau balandis, aš vis dar noriu negyventi.

Ant stalo guli išmėtyti lapai – bereikšmės naktinės mintys, baltosios eilės, Šekspyro sonetai... Guli didelis lapas su pradėtu ir nepabaigtu naktinio gyvenimo piešiniu... Jame Paryžius, Sena... Pont de Neuf. Neišdildomi prisiminimai... Taip gera nukeliauti laiku į praeitį, (nors gaila tik mintimis), ir prisiminti ramybę rūsenančią pačioje širdyje... Pieštuko drožlės, nudažiusios mano stala juodomis demėmis... Siuvenyrai, išgriuvę ir tokie nereikšmingi, kad rodos jau savaičių savaites, nepakėliau ir nepastačiau jų... Kaktusiukas... Geras augalas... Šiaip visos gėlės pas mane žūsta, tik nežydintis kaktusiukas kažkaip išgyvena – kartą per pusmetį prisimenu jį palaistyti... Nuotraukos: aš, kai man metukai, aš prie jūros, aš trečioje klasėje, mano šuo, pirmoji mano sėkminga nuotrauka... Knygos... Daug knygų... Lapeliai... Užrašai ant jų baugina – tai aš rašiau jam, kai buvo pas mane. Bauginantis tekstas, pilnas necenzūrinių žodžių ir tiesiog persmelktas nevilties... Gal jis to ir nesuprato, bet sunku buvo... Ne... Ne pasakyti, o pripažinti, kad tikrai, gal tik akimirkai, (kuri užsitesė porą savaičių), aš maniau, kad jo man nereikia... Ne... Blogiau. Aš maniau, kad jo man reikia, bet, kad negaliu būti su juo...

Keistos mintys...

Po tų kelių savaičių, kas kartą, kai jis man pasako, kokia aš jam brangi, pradedu tiesiog žūti... Norisi prasmegti. Iššokti pro langą, nebepabusti, pasiskandinti ar tiesiog išgerti buteliuką migdomųjų... 
Nesugebu suprasti, kaip galiu būti reikalinga žmogui, kurį taip kankinau... Taip... Meilė akla... Arba tiesiog daugiau nėra žmonių, kurie jam būtų brangūs... Na ne iš šeimos. Tai irgi išeitis... Tada aš būčiau brangiausia.
Apskritai, nors pro langą smelkiasi šiltas pavasario vėjelis, man trūksta oro... Aš dūstu nuo būvimo, nuo gyvenimo. Mane pykina nuo visko: nuo knygų, nuo rašymo, nuo dailės... Gal tik fotografija dar liko nors kiek malonumo suteikiančiu dalyku...

Šiąnakt sapnavau sapną... Gal tūkstantąjį kartą, tą patį sapną... Nepažįstama šalis, visiškai nesuprantama kalba, žydras vandenyno vanduo, neįprastai baltas smėlis... Tik šį kartą, vėl atsidūrusi toje vietoje, pasukau nebe tomis gatvėmis, kaip anksčiau. Jas aš jau puikiai pažinojau... Šį kartą apsistojau viešbutyje... O paskui vos nemiriau. Ir taip kiekvieną kartą... Oazė. Tiesiog rojus... Ir staiga tu beveik numiršti... Pajauti tą skausmą, pajauti baimę... Bet nesugebi numirti. Kiekvieną kartą pabusti... Kūną persmelkia šaltis, sudrebi, užsikloji ir vėl, lyg niekur nieko, supratęs, kad visgi tu ne oazėje, (kur nepaisant to, kad numirsi, vis tiek būtųm daug mieliau), užmiegi ir taip, rodos be sapnų, pramiegi visą likusią naktį...

Sapnas kartojasi... Kartojasi mano veiksmai... Lygiai tas pats ir gyvenime...

Nors ir galima sakyti, kad nejautra yra maloni, aš nebegaliu to teigti... Tiesiog dabar aš pasiekiau savo – nieko nejaučiu... Ne, aš žinau, kad myliu ir taip toliau... Tai globaliniai jausmai, jų neištrinsi... Bet nebėra tų mažyčių emocijų, kurios ir sudaro gyvenimą... Nebejauti šilumos kai apkabini mylimą žmogų, nebeužlieja džiaugsmas, kai tave pasitinka šunelis, nebeverki kai žūsta pagrindinis filmo herojus... Toks jausmas, tarsi ašarų išvis nebeturiu... Nežinau, ar būtų nors viena priežastis dėl kurios dabar pravirkčiau.

Nebenoriu net maisto... Nebenoriu su nėkuo bendrauti... Galėčiau dienų dienas leisti lovoje... Dabar susirgau... Visiems suprantama, kad serga ne mano kūnas... Net gydytoja puikiai tai suprato, bet kadangi „aš jai nepatikau“, nusprendė, kad nori palaikyti mane namie... Taip... Mano siela... Ne... Tas ir blogiausia. Jei mano siela sirgtų, aš galėčiau ją gydyti... Taip kaip gydžiau anksčiau, o dabar... Sielos nėbėra. Liko tik kūnas. Jaučiuosi bejausmė ir šalta...

Dabar niekam negalima su manimi matytis... Ypatingai tam, kuris taip dievina mane... Jei pasielgčiau su juo... Pasielgčiau taip, kaip dabar elgiuosi su visais... Bijau, kad jis... Nekęstu manęs. Žinau, kad jis tai neigs... Juk kaip jis gali manęs nekęsti, jei jis myli mane ir visada, (aha, visada), mylės. Niekada manęs nepaliks ir bla bla bla... Tačiau nepaisant jo kalbų ir nors tikiu, kad jis tikrai taip mano, jis nesugeba suvokti, iki ko aš sugebu davaryti žmones...

Aš žudau save apie tai mąstydama... Vien šitas tekstas žudo mane... Bereikšmis dalykas... Jaučiu, kad net rašymas nebepadeda... Nebeturiu ką išlieti... Nebeturiu kuo skųstis, nebegaliu kentėti... Tik noriu numirti...

Mirtis įdomi. Man visada buvo įdomu, koks jausmas yra žinoti, kad tuoj numirsi... Įdomu, kas būna po to... Po TO.

Prisigėriau kažkokių homeopatinių raminamųjų, bet jie nepadeda... Niekas nebepadeda, viską bandžiau: alkoholis, vaistai, alkoholis + vaistai, miegas, įspūdžiai... Niekad nebepadeda. Nebesugebu pajausti džiaugsmo. Tik liūdesį...

Likau aš ir mano globalūs jausmai... Taip... Nė už ką jo nenorėčiau prarasti... Bet vargu, ar praradusi, ką nors pajausčiau...
2009-04-02 15:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-02 19:18
Orielle
Dekui :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-02 19:17
Negrįšiu
Pažįstama būsena.Nuolat pasikartojanti..O vaistai + alkoholis yra netikęs kokteilis. Jokio malonumo kai plauna skrandį, kai aplink besisukiojančios slaugės kreivu žvilgsniu nuolat perveria,kai žmonės,kuriems esi brangus,sėdi ant tavo lovos krašto akis nudelbę žemyn,žaidžia pirštais ir tyli. Ta tyla daug sunkesnė ir skaudesnė už gyvenimą..
Ir mirtis neįdomi.Visai neįdomi..
Gerai,kad išrašai,ką jauti.Tik prieš pateikdama skaitytojui atidžiau peržiūrėk.Klaideles pataisyk :)).Šiaip jautrus tekstukas.Atviras.Sėkmės ir stiprybės! :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-02 16:44
Stargazer
Nors jau balandis, aš vis dar nenoriu gyventi.

<- aš ir nenoriu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-02 16:20
Dūgzti tyliai
O kam reikalingi daugtaškiai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą