Mirtis man patinka nes viskas tik prasideda

Įdomu kas bus
Kai paskutinę valandą laikrodis išmuš
Kai mirsiu viena diena aš
Įdomu kas mano karsta neš
Kas mirs po manęs
Ar priliesi savo karšta ranka
Mane šaltą gulinti karste
Ar susirinks kiek nors žmonių
Palydėt paskutini kart
Gal kas nors pravirks
Kaip vaikas susižeidęs pirma kart
Gulėsiu karste žvakių šviesoje
Gulėsiu tarp vainikų ir gėlių
Žmonės klausis šventų giesmių
Juk taip laidoja daugeli žmonių
Turėčiau gulėti taip tris dienas
Toks paprotys ar Dievo įsakymas
Tada būna paskutinis atsisveikinimas
Po to karsta uždarys išneš
Įdės į katafalką kapines nuveš
Duobė lauks iškasta
Turėtu nešti palengva
Padės ant juostų dviejų
Nuleis žemyn nuo visų
Kunigas sukalbės keletą maldų
Giesmininkai pagiedos kokių giesmių
Žmonės gal aplink stovės ratu
Įdomu ar verksi tu
Ką darys giminės tėvai draugai
Jei jie nebus mirę prieš tai
Gal kas nualps kiti ištvers
Tuoj žemes ant karsto bers
Truputi kunigas paims po to tėvai
Sumes į duobę brangius man daiktelius
Kam nors ašaros tekės
Ką nors prisiminimai ir liūdesys užlies
Mano karsta duobkasiai užkast pradės
Toks vaizdas lik visus matau
Guliu ir nieko padaryti negaliu
Norėčiau rėkt, bet vien tyla
Taip po truputi užkasa mane
Žemės krentančios man ant akių
Užstoja visus, bet nebaisu
Laiką aš suku atgal, prašymą juk palikau
Sudeginkit krematoriume tą kūną
Nereikia dėl manęs liūdėt
Siela niekada nežūna
Be atminties vėl susitiksim
Lyg pirmą kart...