Katino atgaila

Atokaitoj snaudžia aptingęs Rainys.
Viena jo akis užmerkta.
Kitoj - atsispindi dangus, vieversys,
Kutena ausis jo daina.

- Pavasaris vėl!  Kaip matyt tave gera
Žydriausio dangaus vidury!
Gyvenkime taikiai, pamirškime karą,
O,  drauge brangus, vytury.

Kiek galime vienas ant kito mes pykti
Ir nuodyt gyvenimą trumpą?
Žinok, aš išsprendžiau gyvenimo lygtį - 
Aš jau nebe tas, kuris čiumpa.

Turbūt, vieversėli, tu niekad nemiegi?
Sapne net iš baimės pašoki?
Ak, kaip suprantu tavo lemtį bejėgę -
Galėčiau kitus net pamokyt.

Manim pasikliauti gali tu tikrai:
Pasikeičiau, permąstęs viską.
Kas dėjos širdy - nė žinot nežinai.
Žiūrėk! Ašarėlė sublizgo...

Paguosk, vieversėli, išsekusią širdį -
Sakyk, kad nepyksti, drauguži,
Atleis man ir dievas, tikiuosi, jei girdi.
Dabar aš švarus, lyg po dušo.

Arčiau nusileisk... Juk matai - ne pabaisa.
Kas buvo - pražuvo. Pamirškim.
Tikėt nenustok, kad blogi pasitaiso.
Į ausį „Atleidžiu“ sučirkški.

O, kad žinotum, kaip man palengvėjo!
Arčiau prisiglausk truputėlį.
Iš laimės širdis man ir tu - suspurdėjai.
Beje, tu skanus, vieversėli!