Praleista stotelė

Vieną paprastą dieną aš važiavau troleibusu. Šis buvo beveik tuščias. Troleibuso sulaukiau greitai, ir tuo labai apsidžiaugiau.  Įlipau, apsidairiau, ramiai atsisėdau. Už lango lijo lietus, troleibusas važiavo lėtai, ramiai, stotelėse pastovėdavo ilgiau, tarytum prašydamas, laukdamas į jį įlipsiančių žmonių.
  Nužvelgiau visus troleibuse sėdėjusius žmones: vienas garsiai klausėsi muzikos per ausines, šalia jo sėdėjusi pagyvenusi moteriškė buvo įsitempusi ir vis piktai dėbčojo į vaikiną. Šalia manęs sėdėjo keistokas žmogus, jis tarsi kažko laukė, vis dirsčiojo tai į laikrodį, tai pro langą. Apžvelgęs visus žmones nurimau. Žiūrėdamas į  lietaus lašiukus ant troleibuso lango, pradėjau galvoti. Apie viską, kas vyksta, ne čia, ne troleibuse, o iš viso, apie žmones, kuriuos pažystu, apie tai, kas dedasi manyje ir aplinkui. Kai pradėjau galvoti apie tave, užsisvajojau, pamiršau, kur esu, įsijaučiau i savo mintis, pakilau……..
Kai nusileidau, jau buvo nustoję lyti, troleibuse buvo daug žmoniu, greta manęs nebesėdėjo kažko laukiantis jaunuolis. Išgirdau pranešėjos balsą: “ …..kita stotelė-……….” . susierzinau, juk man reikėjo išlipti šitoje stotelėje, o aš užsisvajojęs nespėjau. Troleibusas jau buvo pradejęs važiuoti, aš atsisukau ir pažiūrejau pro langą: ten matėsi dviejų, susikabinusių už rankų žmonių siluetai, bei tolstantis stotelės pavadinimas: “Meilės”.