Melagiai

Kai grįžau namo, lovoje jos nebuvo. Girdėjau kaip šniokščia vanduo vonios kambaryje.
- Gersi kavos? - Šūktelėjau. Ji tikriausiai neišgirdo. Paėmiau kavinuką ir pripylęs šalto vandens įbėriau kelis šaukštelius. Tai ji išmokė mane kaip virti kavą užpilant ją šaltų vandeniu. Ji protinga ir sumani mergina. Abu esame nusprendę, kad gyventi be iliuzijų yra daug paprasčiau ir jei kas paklausia ar esame pora, dažniausiai mes atsakome – esame partneriai.
 - Kai buvau parduotuvėje man šovė į galvą viena mintis. – Nutraukiau tyla.
- Kokia? - Sėdėdama priešais kompiuterį ir siurbtelėjusi gurkšnį kavos, ji paklausė.
Tai susiję su mano darbo paieškomis. Aš pasiūlysiu žmonėms kurjerio paslaugas. Panašiai kaip tame filme, „Vairuotojas“, aš neklausinėsiu kas yra pakete ir pristatinėsiu siuntas tiesiai adresatams į rankas.
Ji nusišypsojo.
– Nebloga mintis, bet žinai, aš turiu kitą mintį.
- Klausau tavęs.
- Palydėk mane į Olandiją. Aš noriu pakeliauti, o viena važiuoti nenoriu. Aš apmokėsiu tavo kelionės išlaidas į vieną pusę.
- Dosnu iš tavo pusės, kodėl ne. Čia aš vis tiek neturiu užsiėmimo.
Tiesa, mane nustebino jos pasiūlymas, pastaruoju metu jos pasivažinėjimuose dviračiu ji turėjo savo palydovą, bet aš dėl to nesukau sau galvos.
 
Praėjus penkioms dienoms, mes atvykome į miestą, kurio gatvių išdėstymas priminė voratinklį, tas gijas skiria vanduo,  jos sukasi į dešinę ir į kairė, o tarpusavyje yra sujungtos tiltais. Kaip tik buvo laikas, kai virš kanalų pakeliami tiltai, kad pro juos galėtų praplaukti laivai.
Stovėjome laukdami, kol nuleis tiltą, abu paskendę savo mintyse, kai prie mūsų prisiartino dviratininkas.
- Jūs pasiklydot? Gal galiu jums padėti? Paklausė jis su prancūzišku akcentu taip, kaip klausia žmogus, kuriam pačiam reikalinga pagalba. Jo veidas  šlapias, plaukai sušukuoti atgal, apsirengęs sportiniais marškinėliais ir džinsais jis mindžiukavo, rankose gniauždamas dviračio rankenas.
- Ne, sakau, - mes nepasiklydom, laivas praplauks ir važiuosim toliau.
Ji dėbtelėjo į mane priekaištaujančiu žvilgsniu:
- Mes tikrai truputi pasiklydom, gal tu gali mums patarti kaip nuvažiuoti į Akeresvein gatvę?
Gerai pažinojau tą virpėsį jos balse, kuris atsirasdavo, kai jos galvoje kildavo koks nors neįprasta užgaida. Šį kartą tai tikriausiai reiškė: „kaip tu man taip ir aš tau arba „dabar mano eilė nuotykiams. “
 - Galiu padėti jums surasti jūsų gatvę, bet prieš tai noriu kai ką jums pasiūlyti. Matote aš ką tik buvau šauniame vakarėlyje. Jūs buvote klube „Panama“ Ne? Būtinai turėtumėte ten apsilankyti. Taigi šį vakarą klubas užsidarė anksčiau negu aš tikėjausi, o aš visai nemėgstu leisti laiką vienas. Gal jūs norėtumėte užeiti pas mane į svečius? Mes galėtume puikiai praleisti laiką.
- Ne, ačiū, gal kitą kartą. Suskubo ji atsisakyti, nes puikiai žinojo, kai man patinka tokie netikėti pasiūlymai.
Tikrai, man patinka staigmenos ir nenumatytos situacijos, juk ir šią kelionę leidausi tik todėl, kad to norėjo ji, nors mūsų santykiai pastaruoju metu nebuvo patys geriausi.
Pakeliui į svečius, jis nenustojo kalbėti:
- Mano toks užsiėmimas, linksminti kitus, man tai patinka, štai ir šį vakarą mes fantastiškai praleidome laiką, o man dar ir šioks toks atlygis priklauso, prisipažinsiu, jaučiuosi tikras laimės kūdikis, kad sutikau jus, nes važiuodamas vis galvojau kad iki pilno džiaugsmo man trūksta tik kompanijos.
- Bičiuli, patikėk pasisekė ir mums. Gyvenimas pilnas netikėtumų. - Atsakiau ir mane suėmė juokas.
Atrodė, kad jai labiau negu man patiko mūsų naktinis draugas. Negalėjau tam prieštarauti.
Butas, be jame esančių būtiniausių daiktų ir baldų buvo tik muzikinė įranga, ir be tvarkos sumesta muzikinių  plokštelių krūva.
- Jums patinka disko muzika? „Taip, jai patiko disko muzika. Mieloji, regis artėja mūsų partnerystės finalas. “ 
- Sakykite, gal jūs norėtumėt išmėginti šį tą ypatingo? - jis tarė prancūziškai.
„Žinoma, mes visada už ką nors ypatingą“ - pagalvojau sau, bet tik suklusau.
Ji sukrizeno - žiūrint ką tu siūlai.
- Adomą. Bandėte?
- Tai filmas apie biblinį herojų? Mano klausimas juos prajuokino. Tikrai, pažinojau tik tą vieną Adomą.
-Aš žinau, kas yra Adomas. „Aha, štai tu ir prisipažinai“. Arba kaip sakoma: „Staiga jis suvokė kad visiškai jos nepažįsta, nors pragyveno kartu dvidešimt metų. “
 
Laimingasis padavė dvi rausvas piliules, apžiūrėjau jas. Tai buvo maždaug pusės centimetro pločio ir trijų milimetrų storio rožinės piliulės su kažkokiais ženklų įspaudais jų paviršiuje. Prarijau jas abi neužsigerdamas. Jie abu sužiuro į mane susižavėjimo sumišusio su išgąsčiu žvilgsniais.
- O, žmogau, tai buvo skirta jums abiems! - Išsigandęs jis pralemeno.
- Manęs tokie dalykai neveikia. - Atsakiau abejingai.
- Gerai jau, netrukus tuo mes visi įsitikinsim. -Cha cha cha! 
- Paklausykit šitą, entuziastingai jis šūkčioja, paleisdamas groti plokštelę. Dabar šitą! Aš dievinu šitą muziką!
Nekantraudamas laukiau poveikio, bet nieko, išskyrus susierzinimą nejutau.
 
- Klausyk,  nuo tos piliulės jokio poveikio, gali duoti dar?
 
- Žmogau, turi būti atsargus, tai stipru. - šį kart jo balsas skambėjo rimtai, bet imk, man juk ne gaila. Dabar jis padavė man visą maišelį.
Susimečiau dar kelias, užgerdamas „Coca-Cola“
 
- Oho, žmogau, oi oi, kas dabar bus galiu tik įsivaizduoti!
Atrodo, nuo juodu mane apniko keistos mintys. Ėmiau galvoti apie gyvenimo prasmę, ištikimybę  ir visa tai, kas  nederėjo šiame šauniame vakarėlyje trims. Muzikos skambesys darėsi vis malonesnis girdėti ir po truputi užvaldė mano protą. Jaučiausi lyg giliai paniręs toje melodijoje, kuri rodėsi sklinda iš visų kambario kerčių. Apėmė jausmas lyg būčiau prisuktas mechanizmas, kurio eiga nenumaldomai spartėja. Malonumą  pakeitė beprotiška euforija. Tai dar atrodė pakenčiama, bet su kiekviena minute vis augo jausmas, lyg būčiau iš žemės į kosmosą paleistas lakūnas be kosminio laivo. Skrydis darėsi nepilotuojamas. Dar jaučiau juos, girdėjau su nuostaba stebinčius ir komentuojančius mano kosminę odisėją, kai sąmonėje ėmė kilti keisti trigdžiai ir fluorescuojantys vaizdai: trypinėjantys, inkščiantys šunys, triušio didumo karkvabaliai, plaukiojantis krėslai, tarpgamykliniai tuneliai. Perkrova pasiekė kritinę ribą ir aš išsijungiau.
Kai sugrįžau į save, sėdėjau krėsle užsimerkęs, iš pradžių visai nesuvokdamas kur esąs, kas esu ar kodėl. Pirma, ką suvokiau - tai baimė: juoda plati, neapčiuopiama, gliti tamsa. “Aš esu tamsa? “  Akys atsimerkė, ir su saulės šviesa grįžo prisiminimai apie save ir vakarykštį nuotykį. Kambaryje buvau vienas. Lėtai atsistojau žengiau kelis žingsnius link gretimo kambario durų. Jos buvo privertos, bet iki galo neuždarytos. Pastūmęs atidariau jas.
Tai buvo verta įamžinimo akimirka. Turėjau šešiolikinę kamerą, bet kasetės dėtuvė buvo tuščia. Du žmonės, gulintys vienas šalia kito ant nugaros susikabinę rankomis, lyg būtų žiūrėję į žvaigždes užmerktomis akimis. Jų kūnai guli ramiai nejudėdami bet jie patys ne kūnuose. Jie sklando kambario erdvėje. Jie girdi, mato mane, bet aš negaliu jų matyti, jie ištirpę, susilieję į vieną Adomą ir jo šonkaulį. Stovėjau tarpduryje, ranka prilaikydamas duris ir gėrėjausi ta ramybe ir saulės atšvaitais ant jų veidų. Išeidamas tyliai uždariau paskui save duris.
Telefono ragelyje girdėti traškesiai ir ilgi pyptelėjimai. Tikriausiai ji dar miegojo, nes kai pakėlė telefono ragelį, jos balsas atrodė prikimęs.
- Kur tu? Kodėl vakar nepaskambinai?
- Mes vakar išsiskyrėm.
- Tikrai?! Aš tave myliu.
- Važiuoju pas tave.