Pradžios kronika VI: Deicidas

[Pasakotojas]:
Trečias jojo tiesiai į Šiaurę
Pasauliui ant stogo sėdėt
Ir dainuot savo dainą niaurią
Kad net paukščiai nustotų čiulbėt

Arčiau prie dievų buveinės lede
Prislinks, pasislėpęs pūgų sniege,
Dievai jau seni, ne pirma jų karta
Ir galia jų nūnai, nebe ta...

[Trečiasis]:
Ateinu! Drebėkit, žilabarzdžiai!
Seniai jūs amžius praėjo, kam jums gyvent?
Pasaulio stogą teužimat bergždžiai
Turėkit sąžinės mirdami neverkšlent...

Deicidas! Ar buvo kada nuodėmė tokia saldi?
Ar jums, seniai, mirtis pasirodė karti?
Kraujas dievų – saldžiausias nektaras
Ant sparnų nešioja lyg skrendantis aras...

[Pasakotojas]:
Ir taip išaušo tamsiausia valanda
Nesimatė šviesos net virš debesų tada
Karalius pragare, dievai po peiliu
Raudonieji dar miega miegu giliu

Bet atsiras dar didvyris, kurs ant tiesos jos
Atsiras, ir kovon beviltiškon stos
Bet viskas gražiausia netikėtai iškyla
O, mesijau, suskaldyk tamsos tylą!