Pro langą (II)

- Eime, aš tau juo pagrosiu, - o jo burna išsiplėtė į šonus, atidengdama baltus dantis.

Mane išpylė šaltas prakaitas.
    - Tu... tu čia gyveni? – drebančiu balsu išlemenau.
    - Taip, čia mano butas. Eime – su dar didesne šypsena pasakė berniukas ir žengė link laiptinės tempdamasis mane.
Ėjau bijodama, nors gal tiksliau apsvaigusi. „Atsidursiu ten. Už lango – kitoje pusėje. Galėsiu paskaityti knygų pavadinimus. Ir man dar pagros“ – skriejo viena paskui kitą mintys, o veidą vėl užliejo raudonis ir drovi šypsena.

Netrukus jau buvome prie dailių medinių durų. Pastebėjau, kad vaikas jas rakino nervingai, o rankos šiek tiek drebėjo. Matyt, negalėjo vestis į manus nepažystamų. Durys girgžtelėjusios prasivėrė ir į veidą padvelkė namų kvapas. Pusryčiams buvo blynai. Trumpam užmerkusi akis, mačiau kaip jie skęsta aviečių uogienėje.
    - Tu eini? – pažadino berniuko balsas. Jis jau buvo nusimovęs batus ir laukė manęs.
    - Taip, - lyg pagauta tariau ir žengiau per neaukštą slenkstį.
Nedrąsu šioje lango pusėje ir dar ne savo namuose. Smalsiai dairiausi aplinkui, tarsi muziejuje. Berniukas atidarė kitas duris ir aš pro atsivėrusį plyšį pamačiau langą, o už jo žaliavo krūmai. Čia tas pats kambarys. Čia stovėjo pianinas. Berniukas atsisėdo ant kėdės prie instrumento ir linksmas stebėjo mane. Žvilgsniai trumpam susitiko, bet greitai nusukau galvą ir smalsumo vedina, patraukiau prie paveikslų matytų per langą. Krūmų žaluma suteikė kambariui mielą šešėlį. Ant gelsvų sienų kabėjo ne paveikslai, o nuotraukos. Moteris, vyras ir mažas vaikas. Kitoje – vestuvinė nuotrauka. Viskas atrodė švelnu ir darnu. O akyse tiek meilės. Godžiai rijau jų žvilgsnius iš nespalvotų nuotraukų.
Ranka buvau atsirėmusi į knygų spintą ir dabar ji tapo mano tyrinėjimų objektu. Jutau smalsų berniuko žvilgsnį, bet drovumą buvai pamiršusi. Pirštais braukiau knygų nugarėlėmis, neskaitydama pavadinimų. Tik po kurio laiko atkreipiau dėmesį, kokias knygas skaito šių manų šeimininkai: lietuvių, užsienio autorių darbai, Biblija, filosofijos knygos. Didžiulė įvairovė – visas pasaulis tilpo vienoje spintoje, o gal net kiekvienoje iš šių knygų.
Staiga berniukas atsistojo, priėjo prie manęs, paėmė už rankos ir pasodino į greta stovintį fotelį.
    - Dabar tau pagrosiu. Gerai?
Linktelėjau ir atsilošiau fotelyje. Jo rankos nebedrebėjo kaip anksčiau, o veidas spinduliavo pasitikėjimu ir energija. Pirštai švelniai, nespausdami palietė klavišus, lyg norėdami prisijaukinti baltas ir juodas avis. Tada nedrąsus pirmas akordas. Rankos vėl pakilo į orą, berniukas patrynė jas į kelnes ir vėl uždėjo ant klavišų. Viskas atrodė kaip ritualas, kartotas šimtus ir tūkstančius kartų.
Jis šyptelėjo, pasukęs galvą į mane ir matydamas godų žvilgsnį, stebintį kiekvieną judesį.
    - Geriau užsimerk. Pagrosiu tau, ką pats sukūriau.
Klusniai užmerkiau akis ir iš karto išgirdau pirmus garsus. Tylūs akordai lėtai pynėsi tarpusavyje. Aukšti ir žemi tonai lydėsi, susijungdavo ir vėl nutoldavo, bet kartu harmoningai derėjo. Staiga pirštai sukūrė audrą. Ji siautė klavišuose, nedavė įkvėpti ir iškvėpti, tik skverbėsi į kiekvieną odos porą, į ausis, lūpas, į širdį. Ir pamažu nerimas atslūgo, o berniukas vėl grojo vienišą melodiją. Mano skruostu riedėjo ašara.
Tyla. Nenorėjau atsimerkti, berniukas manęs neskubino. Laukė.
    - Ačiū tau, - pagaliau atsimerkusi prabilau. – Tai buvo nuostabu. Dar nieko panašaus negirdėjau.
    - Tai tau ačiū, kad priėjai prie mano lango.
Abu nutilom ir susimąstę žiūrėjom į klavišus.
    - Žinai, - tariau aš, - o čia geriau nei žiūrėti pro langą. Čia gyvenimas, kurį visada įsivaizduoju, kai stoviu kitoje pusėje, - ir žvilgsniu parodžiau į langą.
    - Norėčiau, kad dar ateitum.
Nieko neatsakiau, greitai atsistojau ir išbėgau laukan.
Skubėjau į namus. Nors manęs ten niekas nelaukė. Visą gyvenimą buvau vaikų namų auklėtinė, o sulaukusi pilnametystės kapanojuosi viena nuomojamame butuke. Tik retkarčiais leisdavau sau taip užsisvajoti kaip šį kartą. Norėjau grįžti, tiksliau, nenorėjau visai išeiti iš to vaiko namų. Norėjau gyventi, kur gyvena muzika, kur pro langą spinduliuoja šeimos šiluma.
Gal taip bus? Tik ne dabar ir šiame gyvenime.

Pabaiga.