No title

1 skyrius

Užsimečiau apdriskusios samanų žalumo striukės gobtuvą ir nubėgau palei aprūdijusią vaikų namų tvorą. Didysis Jomantės Vitkevičiūtės Pabėgimas įvyko.
Aišku, jūs nežinote, kas aš, ir kodėl bėgu. Tad labai lakoniškai jums paaiškinsiu-čia mane atvežė prieš metus, kai be žinios dingo mano tėvai, mane šita vieta užkniso, o kadangi esu labai pikta ir arši penkiolikametė, nusprendžiau pabėgti.
Kadangi manau, kad daugumai vis dar neaišku, nei ko mane ši valdiška įstaiga užkniso, nei kur bėgsiu, nei dar kas panašaus.
Mes čia gyvenam apgriuvusiame mediniame namuke. Vasaros pradžioje mūsų buvo 22, o pabaigoje (dabar) tik 9. Visi kiti pabėgo (nežinia kur). Šiame užkampyje globėjų nesitikėkit. Nebent tos klaikios menopauzės paveiktos senmergės šešiasdešimtmetės Janinos Karkauskaitės.
Ir ką-niekam nerūpi, kur tie 13 žmonių dingo. Pijokė auklėtoja Tania, Tamara, ar koks ten jos vardas, net nesidomi mūsų gyvenimu ir likimais. Tad niekam nepamaišys, jei dingsiu ir aš.
Kur bėgsiu? Ogi į Vilnių. Visų svajonių, galimybių ir perspektyvų miestą. Kai pastaruosius (ir visus) 15 gyvenimo metų praleidau pirma kažkokiame miestelyje, o vėliau šiame kaime, jokių didmiesčių nemačiau. Jūros irgi. bet jos ir nenoriu pamatyti. Kol kas. Noriu į Vilnių.

Patraukiau brūzgynais apaugusiu takeliu link kelio Klaipėda-Vilnius. Dabar daug žmonių važiuos iš pajūrio. Gal pavyks susistabdyti kokią mašiną. Aišku, ne kokio iškrypėlio. Žinau, kad saugiausia važiuoti su žiguliukus vairuojančiomis septyniasdešimtmetėmis, kurios visą kelią pliups apie savo pokarinę jaunystę.
Taip bemąstydama priėjau greitkelio šalikelę ir prisėdau ant akmens. Pasižiūrėjau į savo nutrinto telefono laikrodį. 20. 30. Dabar Tamara dalina naktipiečius-kokias bandeles su džemu už 60 ct.
Kažkodėl jas prisiminus net liūdna pasidarė. Pasijutau alkana.
Rankinėje susiradau nuo pietų stalo paimtas dvi riekeles pigios duonos. Atsilaužiau vienos pusę ir sukramčiau. Mmm. Pasijutau, lyg būčiau valgiusi kokius nors omarus ar kitokį paauksuotą turčių mėgstamą šūdą.
Greitkeliu skrido automobiliai-seni, nauji, juodi, balti, dideli, maži. Tačiau nė vienas nekreipė dėmėsio į neaukštą figūrėlę pakelėje.
Pamažu temo. Supratau, kad teks sėsti į bet kurį automobilį, kad nors šiek tiek pajudėčiau link Vilniaus.
Ir štai-sustojo apynaujis raudonas automobilis, čia sėdėjo solidžiai atrodanti moteris.
-Laba diena, -mandagiai tariau. -Gal link Vilniaus?
-Į Kauną, -tarė ji. -Išleisiu prie Megos, gerai?
Neturėjau nė menkiausio supratimo, kas ta Mega. Bet linktelėjau.
Klestelėjau ant juodos odinės galinės sėdynės ir laukiau, kol pasipils lavina klausimų-kur važiuoju, kas aš, ką apie tai mano tėvai, blablabla. Į visus buvau pasiruošus atsakymus-važiuoju namo iš kaimo į Vilnių, esu menų gimnazijos moksleivė, o mano tėvai yra pensinio amžiaus hipiai, kurie palaiko mano sprendimus keliauti šitokiu nesaugiu būdu.
Kas keisčiausia, toji elegantiška ponia manęs net neklausė, kas ir kaip. Dvi valandas sėdėjom tyloje, klausydamos James Blunt muzikos, kol privažiavome tą paslaptingąją MEGĄ.
Pasirodo, tai didžiulis, raudonos spalvos prekybos centras. Išlipau, padėkojau tai poniai, ir ėmiau laukti kitų automobilių. Čia jų buvo pilna-visi važiavo į Vilniaus pusę.
Maždaug po 10 minučių prie manęs sustojo turkio spalvos retro stiliaus kabrioletas. Jame sėdėjo vaikinas. Iš pažiūros toks vėpla moksliukas. Jei mėgintų išprievartauti, pakaktų žiebti į tarpuakį ir jis atsijungtų.
-Kur važiuoji? -atsipūtusi paklausiau.
-Sostinė, -pasikėlusio miestiečio tonu atšovė jis.
-Tinka. Paveši? -toliau įžūliai flirtavau.
-Taip. Tik negąsdink Prados.
Pamačiau mažą čihuahua šunelį ant galinės sėdynės ir susijuokiau. Lygis! Va šitas bičas man tikrai nieko nepadarys. Matyt, jis gėjus. Kažkokie rožiniai marškinėliai, sulaižyti plaukai ir firminiai skaitymo akinukai. Dar Paris Hilton stiliaus į žiurkę panašus šuniukas.
Besišypsodama įlipau.

LAUKITE TĘSINIO.