Expromto numero zwei

vis lenda lenda lenda į smegenų žievių rieves...
ir suka, traukia, plėšia, smaragdines mintis žilas...
nebesakysiu kas pranyks, sukris į tą bedugnę nevaisingų paslapčių
sukraus tiek šudo apkamšyto, nesuprastų jausmų ir nuodėmių...

...užmigsiu...
supjaustysiu tuos debesis tamsius,
...numirsiu...
ir nebematysiu, nesuprastų ir ciniškų veidų...

o dar dabar, truputį pagyvensiu
ir nesvarbu, kad plėšia traukia ir atimti nori iš manęs
vis tiek, truputį paliūdėjęs, nesuprastas  mintis pamesiu aš...