Sapno anomalija: Kaip nenumirti miegant

Apsičiupinėju, bet nieko neužčiuopiu. Alsuoju, bet deguonis nedega mano plaučiuose. Keisčiausia, kad nėra ir pačių plaučių. Galbūt pagavo organų vagys? Aš prieš donorystę. Ech, manęs niekas nepaklausė. O ir nežinau ar galėčiau atsakyti, nes nekalbu. O... kur liežuvis? Balso stygos? Kur kalbos padargų aparatas?.. Nurašė ankščiau laiko, turbūt. Taip ir maniau, kad nebemoku kalbėti prasmingai, o kitu atveju ir laukia nurašymo likimas. Visgi, nenusimenu ir žingsniuoju toliau. Keista, pats sau primenu nepigų magą, kuris žengia be kojų: „ei, aš skrendu! ”Ir net be sparnų, be jokio paspirties taško. Judu pats, nelyginant angelas, deja – ne baltas. Apskritai neatspindžiu jokios spalvos. Ir atrodau toks joks. Nusigąstu, ir nusprendžiu apsidairyti. Aplinkui miestas, žmonės, autobusai ir policijos armijos, saugančios piliečius nuo tų pradžioje minėtų vagių. Apskritai, rodos, esu kažkur Meksikoj, gal Čilėj, esmė – ne Lietuvoj. Tremtis? Ne, Sibiras užšalo praeity, o ateity nieks tavęs netrems, jei norės iškart pakas po žemėm, o jei bus pavargę kasti, sudegins iki minimalistines dulkės. Džiugu, nes neprimenu dulkės, mano duobkasiai nebuvo pavargę. Išvis manęs nieks nekasė, nes virš manęs dar mėlynuoja dangus. Turiu puikią proga pabūti filosofu, ir jame įžvelgti daugiau, nei mėlyną, daugiau, nei debesis... Žiūriu, stebiu, keista, net ir be akių. Turbūt pastarosios sutvertos stebėti sąmonėje sufokusuotiems daiktams. O dangus.  Jis tikras. Jis platesnis, kaip jūra, kurioje nutariu paskęsti iki kitos pastraipos.

Iš tiesų keista, kad netgi paskęsti iš idėjos negaliu. Reikia kažko imtis, bet galiausiai esu priverstas suvokti, kad neturiu ko skandinti. Neapčiuopiamas, beoris, antimaterinis – aš čia, kažkur, nežinomoj vietovėj pasiklydęs. Ne, ne žmogus. Veikiau tai, kas iš jo liko. O gal tai, kas buvo vertingiausia? Deja nei aš nei tu neturime tikslios vertybių skalės, tad ir skundžiamės per išpažintį, kokie mes geri ir kiek mažai mes turim kilnojamo turto (tai, ką galime pakelti, parodyti). Tik jeigu būčiau kunigas ir klausyčiau tų skundų, priminčiau eretikams, kad mes keliame save. Statome ant kojų, nešame per gyvenimą ir siekiame to dangaus, kurį stebėdamas supratau, kad dar ne laikas skęsti. O jeigu ilsėtis, tai tik ant žalmargio debesies.

Bet, pakaks. Nėra nei tikslaus laikrodžio, nei laiko. Esu tik aš, vis dar be jokių užčiuopiamų galūnių, tad, patys supraskit, kad man dar ne metas negaluoti. Reikia kažko imtis, kad suvokti, kas aš. Pradėsiu nuo vienatvės baimės, kuri verčia atsakymų ieškoti kitose esybėse. Taigi, paklausiu žmogaus, autobuso, šiuo metu vežančio tuštumą, vairuotojo: „ kas aš esu? “ „Tu man primeni vėžlį“- išpyškina paklaustasis ir užduoda man dar vieną egzistencinę mįslę... Vėžlį? Gal per mažai judu? Ne, turbūt turiu tikslą, bet per lėtai slenku, nukrypdamas į jo periferiją. Pasportuosiu, pastiprinsiu nematomus raumenis ir pradėsiu judėti greičiau, kad aplenkčiau tuštumos autobusą.

Keista, bet judu. Ir netgi kojos neryškiai atsiranda (visai ne vėžlio). Matau, kaip formuojasi keturgalviai raumenys. Bet, deja, vis dar noriu tuos raumenis paliesti, kad įsitikinčiau, ar jie tikri. Abejoju ir darau didžiausią klaidą, nes vieninteliai matomi atributai pradeda mirgėti. Akys apraibsta. Akių nėra.

Kur aš? Danguj, pragare ar skaistykloj? Klausiu, vėlgi, nesvarbu ko. Bet niekas, net ir viskas, nežino. Išsigąstu, puolu į neviltį, krentu ant vaizduotėje suformuotų kelių ir staigiai įtikiu Dievą. Meldžiuosi be maldaknygės, tiesiai iš savęs – iš tiek, kiek manęs liko. Sakau, kad man dar verta sugrįžti į žmogiškąjį gyvenimą. Argumentuoju, kad dar nieko nepasiekiau, kad dar jaunas ir kvailas. Prašau leisti sugrįžti ir prižadu būti geras, tiesus, ieškantis prasmės. Prižadu mylėti, saugoti, gerbti, jausti atsakomybę. Prižadu žiūrėdamas į dangų negulėti ant debesies, o kilti aukščiau. Daug aukščiau.

Ir atsibundu... Pasirąžau, numetu šalin didžiulį baimės nebūti gabalą ir suprantu kad esu. Lyg būčiau kitos orientacijos apsičiupinėju visą save. Jaučiu kaifą. Jaučiu susiformavusius kojų raumenis, kuriuos, niekieno nedraudžiamas, galiu liesti rankomis. Net plaučiai, tie patys, parduoti ir prarūkyti, toliau degina deguonį ir palaiko gyvastį žmogaus, suabejojusio, bet grįžusio į realų pasaulį. Netgi kalbu! Ir šeima, ir draugai, ir priešai – visi girdi, visi klausosi. Pažvelgiu pro aprasojusį nuo miego langą: Vietovė aplinkui – mano miestas, mano tvirtovė, mano erdvė. Autobusai čia pilni keliautojų, bendromis pastangomis numetusių tuštumą į pavasario sniegą, kuris irgi tuoj nubudęs ištirps. O aš, atsipeikėjęs iš sapno anomalijos, kuri primena fikciją (kaip prielaidą, kad neegzistuojant tam tikriems dalykams, jie laikomi realiais, įvykusiais) einu vykdyti pažadų. Amen.