Suplyšo pasaulis mano -
Pabėgo.
Vilkai, maniakai, -
Net šunys.
Ir rodos - gyvenam.
Bet tyliai
Mažutėm pėdutėm ir
Basos
Pro pačią mažiausiąją skylę
Iš lėto paspruko
Ir snaigės.
Paliko skiautėse juoda.
Liko
Tik Tu ir trintukas.
Surištų,
Apraizgytų su stygomis
Rankų linijas vangiai prasagstęs
Tu nubėgai baltaisiais klavišais.
Kad man liktų mažiau,
O Tau -
Tiesiai.
Bet ištryniau aš tašką
Vėl šviesiai...
Ir matau akivaizdžiai -
Laimėsiu!