Niekada nežinai, kaip greit bus per vėlu.

Buvo laikas, kai skaičiau begalę istorinių knygų. Vienoje iš jų parašyta: „free choice does not exist“. Kad ir kaip būtų skaudu, tačiau tai tiesa. Atrodo, kad buvai gera mergaitė, stengiais visiem padėti, sukais it voverė rate ir... ir ir ir... ir kas? O gi nieko, jokio išsvajoto atlygio. Nieko, kaip viena mano dėstytoja sakydavo „nyyyyč nieko“. Jauti kaip dūžta svojonės, tas žaižus svajonių stiklo dūžis... Nieko, kai jų tiek sudūžo, manau, šį garsą greit pradėsi mėgt. Sielvartaujies ir depresuoji. Amžinas ir užburtas ratas, kada iš jo pabėgsi? Bėgam drauge? Tiesiu tau ranka, bet kažin ar imsi... Gal per mažai stiprybės? Gal per mažai norėjom? Gal gal gal...? O kas iš to? Galbūt reikia pagaliau suvokt, kad laisvas pasirinkimas tiesiog neegzistuoja? Galbūt tuomet bus lengviau išverti visus sunkumus? Arba ne. 

Merfio dėsnis: „niekada nežinai, kaip greit bus per vėlu“. Turi savo svajonę, jau laikai delniukuose ir „bamt“ nebėra, taip greitai viskas vyksta, greičiau nei saulė apibėga žemę. Čia yra, o čia ne! Smagumėlis, net kartu pasidaro burnoj nuo ašarų upelio... Tenka pripažinti, kad kažkas ir vėl užsmaugė beveik išsipildžiusią svajonę. Gal yra tokia profesija „svajonių smaugikas“? Argi neviliojantis bakalauras? Čia tau ne kokia ižinerija, kur kas įdomiau! Žinau vieną žmogelį, kuris baigė su raudonu diplomu svajonių smaugiko profesiją. Tobulai ir meistriškai naikint troškimus reikia mokėt, čia tau ne namą pastatyt. Susirandi potencialę auką, geriausia, kad tai būtų artimas žmogus, kad būtų nuolat po ranka, na suprantat, kad pirmiausias sužinotum apie troškimą ir nedelsdamas veiktum. Tai va, kai turi auką, tada viskas klojasi kaip iš pypkės, svarbiausia nustačius nekaltą žvilgsnį ir lūpose įsikandus žodžius „AŠ TAVE MYLIU“ kelt ultimatumus. O ultimatumai paprasti, daug galvot nereikia, labai primityvus, bet neįsivaizduojate kokie veiksmingi! „Rinkis aš arba svajonė“. Atrodo lengva atsispirt, tačiau kai matai „nekaltą“ žvilgsnį ir girdi pro dantis košiamus žodžius „aš tave myliu“, kažkaip nevalingai paleidi savo svajonę kristi į bedugnę, kur jau nemažai jų paleidai.

Niekada nesusimastom, kiek daug šalia mūsų nuostabių svajonių smaugikų, ir kaip jie arti. Niekas gyvenime nevyksta „šeip sau“ viskas apskaičiuota ir pasverta, nors ir laisvas pasirinkimas ir neegzistuoja.