Dialogas

- Aš burnoje jaučiu dar tavo vardo skonį.
  Bandžiau nuryti, vynu užsigerdama...
  O gerklėje vis šešios radės tebestovi -
  dega, saugo, glosto... Jos - viskas visada,

- Aš akimis liečiu dar tavo lūpų vingius,
  ritmingai šokančius kas kartą, kai kalbi.
  Ir mano vardas kai juose pradingsta,
  krūtinėj galvą kelti pradeda viltis.

- Aš dar prisimenu, kaip tu rinkaisi žodį,
  ir kaip, neradęs tinkamo, tu man šypsais...
  Ir kaip paslėpęs veidą plaukuose šnabdži
  „Tu velniškai skaniai kvepi, namais. „

- Aš mintyse girdžiu dar tavo balso spalvą -
  vaivorykštės taku nušvinta, kai juokies.
  O kai verki ir ašaros ant tavo rankų,
  jose norėčiau būt ir tau padėt.

- Aš širdyje tavęs jau spėjau pasiilgti
  ir to, koks tu žaviai nenormalus.
  Tu - asmeninė rūšis heorino:
  drauge svaigau, o be tavęs - silpstu.

- Tu man, deja, jau nebeprimeni namų,
  bet vis dar velniškai skaniai kvepi.
  Nuo šiol man viskas, ką gyvenime turiu,
  matau, siekiu - viskas dvelkia tavimi.