Pro langą

Mėgstu žiūrėti į namų vidų pro langą iš lauko. Tik ne į savo namų, o svetimų, nepažįstamų žmonių buitį ir gyvenimą. Geriau, kai šeimininkų vidui nėra. Tada galiu ištisas valandas stovėti, prilipusi prie aprasojusio nuo kvėpavimo stiklo.
Iš pradžių pasirenku stebėjimo objektą. Reikia, kad langai nekristų į akis praeiviams ar priešais stovinčių manų gyventojams. Jau ne kartą buvau apšaukta vagile, šniukštinėjančia, ką geriau nugvelbti. Tuomet sprukdavau lyg tie žmonės būtų teisūs ir būčiau pričiupta nusikaltimo vietoje. Negrįždavau į tokias vietas ir ieškodavau naujų.
Kartą suradau puikų namą, nes beveik visus pirmo aukšto langus dengė gan aukšti žaliuojantys krūmai. Tarp jų ir namo jaučiausi saugi ir nepastebima. Pirmiausia turėjau apsižvalgyti, gal kuriame bute nebus šeimininkų ir galėsiu pasmalsauti ilgiau. Bute netoli laiptinės pastebėjau kažką judant už užuolaidos, todėl net nedirstelėjusi į vidų nutipenau prie kito buto lango. Prislinkau, pakėliau galvą ir pro kamputį apžvelgiau vidų.
Prie sienos stovėjo baltas stalas, o prie jo valgė nedidelė senutė. Drebanti ranka kilo link raukšlėtos burnos. Akimirką sustingo ir man pasirodė, kad senutė tuoj pažiūrės į mano pusę, todėl nieko nelaukusi pasilenkiau ir nusėlinau prie kito lango.
Atsargiai prigludau prie stiklo. Teko rankom prisidengti akis nuo nežinia iš kur atsiradusios skaisčios saulės, nes per jos atspindį stikle nieko nesimatė. Pagaliau akys priprato prie šviesos ir pamažu išryškėjo vaizdas. Kambaryje žmonių nebuvo. Nusišypsojau, pagaliau pasisekė, galėsiu geriau viską apžiūrėti.
Pradėjau nuo kairės sienos, kur kabojo keli paveikslai ar nuotraukos – negalėjau matyti, kas ten buvo vaizduojama, nes čia vyravo šešėlis. Kiek žemiau, ant pailgo stalelio, stovėjo televizorius. Aklas ir nebylus jis laukė žmonių. Šalia buvo didelė spinta, jei manęs neapgavo akys, ji tiesiog linko nuo knygų gausos lentynose. Svarsčiau, kokios knygos ten galėjo būti. Ką skaito šių namų šeimininkai: gal lengvabūdiškus romanus, o gal mokslinę literatūra? Neįžiūrėjau pavadinimų, bet man to ir nereikėjo. Vaizduotė jau piešė vyrą, sėdintį šalia spintos esančiame fotelyje, kažką skaitantį, ir vaiką, įsitaisiusį ant grindų ir besiklausantį ramaus tėvo balso. Visada taip elgiausi, visada susikurdavau galimą gyventojų paveikslą.
Sienoje priešais buvo durys, šiek tiek praviros, bet per mažai, kad galėčiau pamatyti, kas ten už jų yra. Smalsus žvilgsnis, rodos, būtų perskrodęs kiaurai, kad tik atskleistų durų paslaptį, bet staiga pamačiau pianiną, prigludusį prie dešinės sienos, ir visos smalsios mintys išgaravo. Mano akys išsiplėtė, o veidą užliejo raudonis. Muzika man buvo kažkas švento. Pajutau beribę pagarbą šiems namams ir jų gyventojams.
Ant pianino pūpsojo krūva lapų ir sąsiuvinių, kuriuose, buvau įsitikinusi, surašytos natos. Tai tik įrodė, kad pianinas ne puošmena, kad čia gyvena muzika. Žvilgsniu ryte rijau instrumentą ir jo iškilmingą juodą blizgesį. Užsimiršau. Mintyse spaudžiau klavišus, nors pirštais dar nebuvau lietusi niekada. Įsivaizdavau, kaip sukuriu nuostabią melodiją. Net pradėjau niūniuoti.
    - Ką čia darai? – svajonėse išgirdau berniuko balsą sau už nugaros ir iš karto sugrįžau į realybę.

Širdis nusirito į pilvą ir jaučiau, kaip ji ten šėlsta. Sustingau ir negalėjau pajudėti. Atsitokėjau tik tada, kai vaikas bakstelėjo man į šoną krūmo šaka, kurią buvo čia pat nusilaužęs. Krūptelėjau ir lėtai iškėliau į viršų rankas, lyg į mane taikytų ne rykštė, o mirtinas ginklas. Pamažu atsisukau į berniuką. Priešais stovėjo kokių dvylikos metų vaikas, pakreipęs galvą į šoną ir mosuodamas rykštę tarsi kardą.
Akimirką stovėjau gan kvailai išsižiojusi ir mąsčiau, ką atsakyti. Tos iškeltos rankos dar labiau pabrėžė sutrikusią miną ir keblią mano padėtį.
    - Gali nuleisti rankas, - šyptelėjo berniukas. – Ką nors gero pamatei?
    - Pi-pianiną, - sumikčiojau, pamažu nuleisdama rankas.
    - Parodyk ir man, - numetęs rykštę priėjo prie lango ir veidu bei rankomis prisiplojo prie stiklo.
Šiek tiek žengtelėjau į šoną, maniau lengvai paspruksiu, kol tas vaikas nekreipia į mane dėmesio, bet sulaikė jo žodžiai:
    - Gražus instrumentas. Ypač šis. Juoda spalva jam taip tinka.
    - Mhm... – tegalėjau išleisti apgailėtiną mykimą.
Vėl negalėjau pajudėti, nes vaiko vaizdas hipnotizavo. Jis buvo ne pagal metus išstypęs, susikūprinęs. Kiek per ilgi plaukai krito ant pakeltų rankų ir veido. Džinsai ir languoti marškiniai kabojo ant lieso kūno.
Vaikas atsisuko į mane, o jo veidas buvo šviesus ir linksmas. Man pasidarė lengviau. Turbūt šį kartą lengvai išsisuksiu.
Jis priėjo prie manęs. Norėjau žengti atbula: dar saugojausi, nes netoli gulėjo rykštė. Bet mano nuostabai, berniukas sulaikė mane, paimdamas už rankos, ir švelniai tarė:
    - Eime, aš tau juo pagrosiu, - o jo burna išsiplėtė į šonus, atidengdama baltus dantis.