Nepyk, jei šiek tiek pamokysiu. Mano kūriniai, matau, tau patinka, tai noriu pasakyt, kaip aš savuosius peržiūrinėju parašius: 1. Stengiuosi, kad nesikartotų žodžiai posmelyje, kurie nieko nepasako naujo, pvz.: "Užteks tamsios nakties kerų, Ir tu nesibaigiančių naktų." - kartojasi nakties, naktų. 2. Peržiūriu atidžiai prasmę, ar viskas logiška, nuoseklu. Antram posmely rašai: " Užteks miegoti ilgai ryte, Reikia prabusti ne vakare! , o trečiam - gyvenk kaip nori ir neliūdėk. Išeina, kad jau nebebūtina keltis anksti, jau gali daryti ką nori, gyventi, kaip nori. Nebelogiška. Jei ką teigi, skaitytojas turi suprasti, kam to reikia, kas ir to bus. Nebūtinai tiesiogiai. 3. Stengiuosi vengti tuščių pamokymų, nuo kurių visi bėga ir niekas jų nenori klausyti:" Užteks liūdėti, užteks kentėti, gyvenk kaip nori" - tai šūkiai ir jų reikia vengti, nes jie eilių nupigina. Sėkmės, metute. Tikiuosi, supratai, ką norėjau pasakyti.