Liūdesys

Už šalto šalto stiklo, lietaus lašai kalbės,
Apie vienatvę niūrią, likimo pasmerktiems.
Graudins tyla beribė, liūdnas mintis,
Gyvenimas toks ilgas, kartu ir neviltis...

Ir žodžiai čia, jau nieko nepadės,
Jų niekas širdyje daugiau nebeišgirs.
Dėl to kad viską, paslėpė naktis,
Dėl to kad tu mana, vienatvė, liūdesys...

Nebylios akys žvelgs į laiko tolį,
Lyg vėjo blaškomos nebegalės nurimt.
Aš lyg žuvėdra šauksiuos saulės,
Ieškosiu nors joje užuovėjos naktim.

Ir jūros bangos nuskandins tikrovę,
Nors jos seniai jau nebėra gyvos.
Žinau jog praeitis manęs visai nedomina,
O ateity sutiks - tik liūdesys.